Tukijos architektūrà
tradiciniai gyvenamieji namai Harrano kaime (Şanlıurfos ilas)
Juodosios jūros pakrantėse statyti fachverkiniai gyvenamieji namai (dažniausiai su išsikišusiu antruoju aukštu), dengti čerpėmis arba malksnomis, Anatolijos centrinėje ir rytinėje dalyje – molio arba plytų mūro, su plokščiu stogu arba kupolu, kartais – pusiaužeminiai.
Iki 7 amžiaus
Turkijos teritorijoje išliko neolito laikotarpio Çatal Hüyüko gyvenvietės (prie Konijos, aštuntas–šeštas tūkstantmetis prieš Kristų, pasaulio paveldo vertybė, nuo 2012), bronzos amžių siekiančio Trojos miesto (trečias tūkstantmetis prieš Kristų–4 a., pasaulio paveldo vertybė, nuo 1998), hetitų sostinės Hatušo (prie Çorumo, antras–pirmas tūkstantmetis prieš Kristų, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1986), Likijos miestų Ksanto ir Letono (abu Antalijos provincija, pirmas tūkstantmetis prieš Kristų, abu pasaulio paveldo vertybės, nuo 1988) liekanų. Gausu Urartu (Vano tvirtovė, 9–7 a. pr. Kr.), senovės Graikijos ir Romos (Afrodisijas, Aydino ilas, Aspendas, Antalijos ilas, Efesas, Hierapolis, Miletas), helenizmo (Antiocho I mauzoliejus prie Nemruto kalno, 1 a. pr. Kr., pasaulio paveldo vertybė, nuo 1987), Bizantijos (vienas žymiausių ir meniškiausių – Šv. Sofijos soboras Stambule, 6–10 a., su istorinio miesto kitais statiniais – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1985) laikotarpio paminklų.
Celso bibliotekos (135) Efese griuvėsiai
7–16 amžius
Siuleimanijės mečetė Stambule (1557, architektas Sinanas)
Osmanų imperijos sultono Mechmedo I mauzoliejus Bursoje (1424)
Nuo 7 a. Turkijoje plito islamo menas. Statyti monumentalūs, kompaktiškų tūrių, gausiai dekoruoti statiniai – daugiakupoliai turgūs, karavansarajai, mauzoliejai, mečetės, medresės, minaretai, pirčių kompleksai. Miestus dažniausiai juosė gynybinės sienos ir citadelės.
Islamo menas plėtotas ir valdant seldžiukams (10–11 a.), Seldžiukidų dinastijai (11–14 a.), Osmanų imperijos laikotarpiu (14–20 a. pradžia). 13–14 a. svarbiausi paminklai: Didžioji mečetė ir ligoninė Divriği (Sivaso ilas, 1229, architektas Kuramšadas iš Alato, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1985), Senoji mečetė, Süleymano Paşos medresė, pirtys ir osmanų tradiciniai gyvenamieji namai (visi 1322, visi Safranbolu, Karabüko ilas, su miesto kitais statiniais – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1994), Anatolijos tvirtovė Stambule (14 a. pabaiga). Raiškių kupolinių pastatų ir jų kompleksų suprojektavo žymiausias Osmanų imperijos architektas Sinanas (Siuleimanijės mečetė Stambule, 1557, Selimo II mečetės, medresės, turgaus ir kitų statinių kompleksas Edirnėje, 1574, pasaulio paveldo vertybė, nuo 2011).
18–19 amžius
18–19 a. architektūrai įtakos turėjo barokas ir rokokas, šio laikotarpio būdingi statiniai – viešieji fontanai (Tophanės Stambule, 1732). Nuo 19 a. antros pusės Vakarų Europos stilių elementus ir osmanų architektūros tradicijas derino vietiniai architektai; jie dėstė Civilinės inžinerijos mokykloje (įkurta 1773, nuo 1845 joje pradėti rengti architektai), Dailės mokykloje (įkurta 1882, dabar Mimaro Sinano dailės universitetas, abi Stambule), Stambule suprojektavo neoklasicistinių pastatų (Sirkeci geležinkelio stotis, 1890, architektas A. Jachmudas, Osmanų viešųjų skolų administracinis pastatas, 1899, architektas A. Vallaury, dabar licėjus).
19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje visuomeninių ir sakralinių pastatų suprojektavo Balyanai (Dolmabahçės rūmai, 1855, Didžioji sultono Abdiulmedžido I mečetė, 1856, architektas N. Balyanas, 1826–58, abiejų architektas G. A. Balyanas, 1800–66, abu Stambule).
20 amžius
1923 paskelbus nepriklausomybę parengta miestų planų, pradėta rūpintis istorinių pastatų išsaugojimu (viena žymiausių restauratorių – C. Tamer, 1915–2005). Ankaroje daugiausia projektavo iš Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos ir Prancūzijos atvykę architektai (C. Holzmeisteris, B. Tautas, E. Egli, 1893–1974).
3–4 dešimtmetyje susiklostė vadinamoji pirmoji nacionalinė architektūros kryptis. Jos žymiausi atstovai Kemalettinas (1870–1927; biurų pastatas Vakif Han 1912–26), Vedatas (1873–1942; Turkijos Didžiojo Nacionalinio Susirinkimo rūmai, 1924, abu Stambule, Ankaros rūmų viešbutis, su Kemalettinu, 1927), Arifas Hikmetas Koyunoğlu (1888–1982; Dailės ir skulptūros muziejus, 1930, abu Ankaroje) siekė tęsti ir permąstyti Osmanų ir islamo architektūros tradicijas.
4–5 dešimtmetyje susiklostė vadinamoji antroji nacionalinė architektūros kryptis; jos svarbiausi atstovai – S. H. Eldemas (1908–88; Teisingumo rūmai Stambule, su architektu E. H. Onatu, 1948), E. H. Onatas (1908–61; Atatürko mauzoliejus ir muziejus Ankaroje, su architektu A. O. Arda, 1953), D. Erginbaşas (g. 1919; Çanakkalės monumentas, Çanakkalės ilas, pastatyta 1960).
6 dešimtmetyje modernistinių (funkcionalizmo ir racionalizmo) pastatų suprojektuota Stambule (rotušė, architektas N. Erolis, viešbutis Hilton, architektas S. H. Eldemas, architektūrinė bendrovė Skidmore, Owings & Merrill, abu 1953). 1954 Ankaroje įkurti Architektų rūmai. 7 dešimtmetyje ekonominis pakilimas lėmė didžiųjų miestų (juose suformuota naujų gyvenamųjų kvartalų, jų centrai užstatyti dangoraižiais, prie jų susiklostė savaiminiai chaotiškai užstatyti priemiesčiai) ir kurortų plėtrą, architektūroje atsisakyta racionalizmo, pradėta naudoti šiuolaikines statybines medžiagas ir technologijas.
20 amžiaus pabaiga–21 amžiaus pradžia
Çamlıcos televizijos bokštas Stambule (369 m aukščio; 2020, architektūrinė bendrovė Melike Altınışık Architects, inžinerinė bendrovė Balkar Civil Engineering)
20 a. antros pusės–21 a. pradžios raiškesni statiniai: Ankaroje – Atatürko kultūros centras (1987, architektai F. Erkal, C. Erkalas), Turkijos Didžiojo Nacionalinio Susirinkimo mečetės kompleksas (1992, architektai B. Çinici, C. Çinici), Stambule – Tarptautinio Atatürko oro uosto terminalas (1969–84, architektas H. Tabanlioğlu), Moderniojo meno muziejaus rūmai (2007, architektai E. Arolatas, N. Saymas), viešbutis Peri Tower Nevşehire (Nevşehiro ilas, 1986–96, architektai N. Unsalas, M. Karaaslanas), Raifo Dinçköko kultūros centras Yalovoje (Yalovos ilas, 2011, architektūrinė bendrovė Emre Arolat Architects).
Pasaulio paveldo vertybės
Stambulo istorinis miestas, Didžioji mečetė ir ligoninė Divriği (visi nuo 1985), Hatušas (prie Çorumo, nuo 1986), Antiocho I mauzoliejus prie Nemruto kalno (nuo 1987), Ksantas ir Letonas (1988), Hierapolis (visi nuo 1988), Safranbolu miestas (nuo 1994), Troja (nuo 1998), Selimo II mečetės, medresės, turgaus ir kitų statinių kompleksas Edirnėje (nuo 2011), Çatal Hüyüko gyvenvietė (prie Konijos, nuo 2012), Osmanų imperijos statiniai Bursoje ir Džumalikiziko kaime, Pergamas (visi nuo 2014), Diyarbakıro įtvirtintas miestas ir sodai, Efesas (abu nuo 2015), Ani archeologinė vietovė (nuo 2016), Afrodisijas (Aydıno ilas, nuo 2017), Göbekli Tepe archeologinė vietovė (nuo 2018).
1729
Turkijos kultūra
Turkijos konstitucinė santvarka
Turkijos partijos ir profsąjungos