Tukijos dail
Seniausių laikų dailė
statulų fragmentai Antiocho I Tėjo mauzoliejaus griuvėsiuose (Nemruto kalnas, 1 a. pr. Kr.)
Ankstyviausi radiniai šalies dabartinėje teritorijoje – iš paleolito (Karaino grotoje iškaltos žmonių ir gyvūnų figūrėlės, Beldibi grotos sienų tapyba, abi prie Antalijos). Dailės kūrinių (sienų tapybos, įvairių figūrėlių) gausiai rasta neolito mieste Çatal Hüyüke (pasaulio paveldo vertybė, nuo 2012); čia ir kitose vietovėse išliko daug motinystės deivės molinių statulėlių. Vėlyvajam neolitui būdinga gerai išdegti, blizgaus paviršiaus įvairios formos (ir antropomorfiniai, zoomorfiniai) indai. Penktame tūkstantmetyje prieš Kristų suklestėjo ištapyta keramika, centrai – Hacilaras, Can Hasanas, Mersinas (pastarojo dirbiniuose ryšku Mesopotamijos įvairių kultūrų įtaka). Itin meniška ankstyvojo bronzos amžiaus (trečias tūkstantmetis prieš Kristų) taikomoji dailė, turinti Kretos‑Mikėnų kultūros (vadinamasis Priamo lobis iš Trojos), Sirijos, Palestinos meno bruožų (lobis iš Tell el Cüdeydės). 18 a. pr. Kr. susikūrė Hetitų karalystė (hetitai), jos buvusioje sostinėje Hatuše rasta architektūrą puošusių raiškių horeljefų ir bareljefų (Karališkieji ir Liūtų vartai, Yazılikayos šventovė).
7 a. vidurio šalies dabartinės teritorijos įvairiose srityse plito Artimųjų Rytų šalių (Persijos, Frigijos, kitų), Graikijos, Romos, Bizantijos menas; Nemruto kalne esantys Antiocho I Tėjo (69–34 pr. Kr.) mauzoliejaus griuvėsiai su dievybes, liūtus, erelius, palaidotąjį vaizduojančiomis maždaug 8 m aukščio akmeninėmis statulomis, reljefais – pasaulio paveldo vertybė (nuo 1987).
7–15 amžiaus dailė
7 a. viduryje šalies pietrytinę dalį užkariavus arabams (11 a. viduryje didžiąją dalį – turkams seldžiukams) pradėjo plisti islamo menas. Vyravo miniatiūrų tapyba, architektūros (eksterjerų ir interjerų) ornamentinis dekoras, kaligrafija, dailieji amatai. 12–13 a. daugiausia kurta keramikos, kuria puošta architektūra (geometriniais raštais sumūrytos plytos Didžiojoje mečetėje Ulu Camii Sivase, 1197, spalvingų glazūruotų plytelių mozaikos mečetės Sahib Ata Masjid Konijoje interjere, 13 a. antra pusė). Statiniai (daugiausia mečečių, medresių portalai) gausiai puošti ir akmens raižiniais (geometriniais, augaliniais raštais, kufiškaisiais įrašais; Büyük Karatay medresė Konijoje, 1251), medžio drožyba; sukurta ir apvaliosios skulptūros. Itin subtiliais, meistriškais medžio drožiniais dekoruoti taikomosios dailės dirbiniai (Korano stovai, kita). Plėtota įvairių rūšių tekstilė (turkų kilimai), metalo meninis apdirbimas. 14 a.–15 a. viduryje vyravo šiek tiek pakitusi keramika: tęstos seldžiukų tradicijos, bet praplėsta spalvų gama, augaliniai motyvai tapo natūralistiškesni (Yeşilio, arba Žaliosios, mečetės Bursoje interjeras, 1421), klestėjo metalo dirbinių (žvakidžių, ąsočių, kita) gamyba (jie gausiai ornamentuoti: raižyti, kalstyti, inkrustuoti).
Šv. Sofijos soboro Stambule (1204–61 katalikų katedra, 1453–31 ir nuo 2020 mečetė, 1935–2020 muziejus) mozaikos fragmentas (13 a.)
16–19 amžiaus dailė
maldos kilimėlis iš Erzurumo (šilkas, metalo plokštelės, 19 a. vidurys, Berlyno valstybiniai muziejai)
Turkijos dailė suklestėjo Osmanų valstybei tapus imperija. Miniatiūrose ryšku Irano miniatiūros mokyklų įtaka, kai kurių dailininkų kūrybą paveikė šalyje lankęsi italų tapytojai (Gentile Bellini, kiti). Itin meniškos 16 a. turkų miniatiūros (žymiausi atstovai – Haydaras Ra’is, slapyvardis Nigârî, 1492?–1572, Nasuhas Matrakçı, m. 1564, Osmanas, 16 a. antra pusė); 17 a. pradžioje tradicijas tęsė Ahmedas Nakşi. Iškilo kaligrafijos menas, susiklostė daug jos mokyklų. Toliau klestėjo keramika (centras – İznikas): gamintos plytelės architektūrai puošti, įvairūs indai, šviestuvai mečetėms, kita. Audinių (išsiskyrė brokatas, aksomas, atlasas) gamyba susitelkė Bursoje, kilimų – Uşake. Ištobulėjo medžio drožyba (dažnai derinta su perlamutro, dramblio kaulo inkrustacija), kaulo, odos, labiausiai – metalo apdirbimas (gaminta puošnūs indai, dėžutės, ginklai ir jų detalės; pastarųjų centrai – Stambulas, Trabzonas, Erzurumas).
17 a. viduryje dailė sumenko (sekta ankstesnėmis formomis), 18–19 a. ryšku Vakarų Europos įtaka. Levni (m. 1732), Abdullaho Buhari (18 a. pirma pusė) miniatiūrose žymu europietiškos dailės bruožai – šešėliavimas, vaizduojamojo bruožų individualizavimas. 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje europietiškos dailės principų pradėda mokyti karinėse ir kitose mokyklose; 1882 Stambule įkurta Dailės mokykla (dabar Mimaro Sinano dailės universitetas). Nuo 19 a. 4 dešimtmečio studentai buvo siunčiami tobulintis į Vakarų Europą; tai turėjo įtakos molbertinės tapybos ir figūrinės skulptūros klostymuisi šalyje 19 a. pabaigoje. Akademistinės ir realistinės stilistikos peizažų, natiurmortų nutapė Ahmetas Ali (1841–1907), S. Seyyitas (1842–1913), portretų, figūrinių kompozicijų – Osmanas Hamdi (1842–1910).
20 amžiaus dailė
20 a. pradžioje Stambule iškilo impresionizmą propaguojanti Çallı grupė (N. Z. Güranas, 1881–1937, I. Çallı, 1882–1960, F. Duranas, 1886–1970, kita). Turkijai 1923 tapus respublika, tapyboje atsigręžta į nacionalinę kultūrą, vaizduotas kaimo gyvenimas; skulptūroje vyravo Kemalio revoliuciją, Atatürką šlovinantys paminklai (A. H. Bara, 1906–71, H. Gezeris, 1920–2013). Vakarų Europos dailės kryptis (kubizmą, konstruktyvizmą, ekspresionizmą) skleidė Nepriklausomų tapytojų ir skulptorių sąjunga (įkurta 1928; Z. Kocamemi, 1901–59, R. Epikmanas, 1902–74, N. Berkas, 1904–82, A. Çelebi, 1904–93, kiti) ir D grupė (įkurta 1933; C. Tollu, 1899–1968, Z. F. İzeris, 1905–88, Z. Müridoğlu, 1906–92, S. Berkelis, 1909–93, B. R. Eyüboğlu, 1911–75, kiti). Po II pasaulinio karo plėtotos įvairios stilistinės dailės kryptys ir tematika. 6–7 dešimtmetyje klestėjo abstrakcionizmas (Z. F. İzeris, S. Berkelis, A. Elderoğlu, 1901–04), jo susiklostymą paskatino ir tradicinė kaligrafija; vėliau plito popartas, fotorealizmas, kitos kryptys.
F. Mualla. Gatvėje (guašas, 1959, Turkijos užsienio reikalų ministerijos tapybos kolekcija)
20 amžiaus pabaigos–21 amžiaus pradžios dailė
Žymesni 20 a. pabaigos–21 a. pradžios Turkijos menininkai: K. Atamanas (g. 1961), R. Bayrakoğlu (g. 1966), T. Ceylanas (g. 1967), H. Güleryüz (g. 1968), Ö. Ali Kazma (g. 1971), A. Öğutas (g. 1981). Nuo 1987 Stambule rengiama tarptautinė šiuolaikinio meno bienalė.
1179
Turkijos kultūra
Turkijos konstitucinė santvarka
Turkijos partijos ir profsąjungos