Tukijos gamtà
Turkijos gamtinis žemėlapis
Apie 97 % Turkijos teritorijos yra Azijoje, Mažosios Azijos pusiasalyje ir Armėnijos kalnyne, kita dalis – Europoje, Balkanų pusiasalyje; juos skiria Dardanelų sąsiauris, Marmuro jūra ir Bosforo sąsiauris. Turkijos teritorija ištįsusi 1600 km iš vakarų į rytus ir 500–600 km iš šiaurės į pietus.
Krantai
Turkijos krantus skalauja Juodoji jūra (šiaurėje), Viduržemio jūra (pietvakariuose) ir jos dalys – Egėjo jūra (vakaruose), Marmuro jūra (šiaurės vakaruose). Kranto linijos ilgis daugiau kaip 7200 kilometrų. Viduržemio ir Juodosios jūros krantai lygūs, yra didelių įlankų (Antalijos įlanka, İskenderuno įlanka ir kitos), Egėjo ir Marmuro jūros – vingiuoti, daug nedidelių įlankų (Edermito, İzmiro ir kitos), pusiasalių ir salų (daugiau kaip 150).
Reljefas
Paviršius kalnuotas (susiformavo alpinės kalnodaros metu), pakrantėse yra žemumų. Apie 25 % Turkijos paviršiaus yra daugiau kaip 1200 m aukščio. Didžiąją dalį šalies teritorijos užima Mažosios Azijos kalnynas. Turkijos šiaurėje ištįsę (ilgis iš vakarų į rytus apie 1000 km) Ponto kalnai; didžiausias aukštis – 3937 m, Kaçkaro kalnas Rytų Ponto kalnuose. Šiauriniai šlaitai leidžiasi į Juodąją jūrą.
Turkijos pietuose yra Tauro kalnų sistema; ilgis apie 1500 km, didžiausias aukštis – 3756 m, Demirkazıko kalnas. Kalnai suskaidyti gilių upių slėnių, vakarinėje dalyje – karsto regionas. Turkijos rytuose Tauro kalnai pereina į Kurdistano kalnus. Mažosios Azijos pusiasalio vidurinėje dalyje yra Anatolijos plokščiakalnis (vidutinis aukštis 900–1500 metrų). Yra užgesusių ugnikalnių (didžiausias aukštis – 3916 m, Erciyeso kalnas). Gedizo, Mažojo ir Didžiojo Mendereso upių slėniuose plyti aliuvinės žemumos. Rytuose Anatolijos plokščiakalnis pereina į Armėnijos kalnyną (aukščiausia Turkijos viršūnė – užgesęs Ararato ugnikalnis, 5165 metrai). Turkijos europinėje dalyje yra Žemutinės Trakijos žemuma, pietuose apribota Işıklar Dağı kalnų (924 m), šiaurėje – Strancos kalnagūbrio (1031 metras).
Ararato kalnas – aukščiausia Turkijos viršūnė
Turkija yra seismiškai aktyvioje zonoje (3 litosferos plokščių – Eurazijos, Afrikos ir Arabijos – sandūra, daug tektoninių lūžių), dažni žemės drebėjimai, ypač šiaurinėje dalyje; smarkiausi buvo 1939 12 26 (epicentras Erzincano apylinkėse, magnitudė 7,8; įvairiais duomenimis, nuo cunamio bangų Juodosios jūros pakrantėje, potvynių, sužeidimų ir žemos temperatūros žuvo nuo 10 000 iki 30 000 gyventojų), 1999 08 17 (epicentras Gölcüke, netoli Izmito, magnitudė 7,6), 2011 10 23 (magnitudė 7,2; epicentras Vano apylinkėse), 2023 02 06 (du stiprūs žemės drebėjimai per trumpą laiką, epicentrai Gaziantepo ir Ekinözü gyvenvietės apylinkėse; magnitudė 7,8 ir 7,5; labiausiai nukentėjo Gaziantepo ir Kahramanmaraşo provincijos).
Tauro kalnai
Aladaglaro kalnagūbris (Tauro kalnai)
Klimatas
Turkija yra subtropinio klimato juostoje. Pietinėse ir vakarinėse pakrantėse klimatas mediteraninis. Ponto kalnų šiauriniuose šlaituose ir Viduržemio jūros pakrantėje klimatas jūrinis, Egėjo ir Juodosios jūros pakrantėse – pereinamasis iš jūrinio į žemyninį, europinėje Turkijos dalyje ir Mažosios Azijos pusiasalio vakaruose – žemyninis, Anatolijos plokščiakalnio rytuose ir Armėnijos kalnyne – žemyninis sausas, daugiau kaip 1500 m aukštyje – kalnų.
Turkijos kraštovaizdis
Muradiye krioklys (Rytų Anatolija)
Sausio mėnesio aukščiausia temperatūra Viduržemio jūros pakrantėje 14–15 °C, Juodosios jūros pakrantėje 6–11 °C, Anatolijos plokščiakalnio vakaruose 3–5 °C, Armėnijos kalnyne –4 °C (1700 m aukštyje), žemiausia atitinkamai 5–6 °C (iki –8 °C), 3–5 °C, –5 °C, –12 °C (iki –35 °C). Liepos mėnesio auščiausia temperatūra 25–30 °C (iki 39 °C) šiaurėje, 31–34 °C (didžiausia 45 °C) vakarinėje ir pietinėje pakrantėse, 29–34 °C Anatolijos plokščiakalnyje, 28 °C Armėnijos kalnyne (1700 m aukštyje), žemiausia atitinkamai 23 °C, 17–19 °C, 15–20 °C, 12–14 °C. Per metus europinėje Turkijos dalyje iškrinta 500–700 mm kritulių, Juodosios jūros pakrantėje – nuo 700 mm vakaruose iki 1200 mm rytuose ir iki 3000 mm Rytų Ponto kalnų šiauriniuose šlaituose, Egėjo jūros pakrantėje – 600–700 mm, Viduržemio jūros pakrantėje – 700–1000 mm, Anatolijos plokščiakalnyje – 300–500 mm, Armėnijos kalnyne – 350–800 mm kritulių.
Vidaus vandenys
Didžiausios upės – Kızıl Irmakas (ilgis 1151 km), Sakarya, Yeşil Irmakas priklauso Juodosios jūros baseinui. Armėnijos kalnyne prasideda Tigras ir Eufratas (Persijos įlankos baseinas), Kura ir Araksas (Kaspijos jūros baseinas).
Daug kalnų upių; daugiausia jos trumpos, giliais slėniais (ypač Ponto kalnuose). Turkijos europinėje dalyje teka Maricos žemupys (upe eina Turkijos ir Graikijos siena). Būna katastrofinių potvynių. Gausu ežerų (apie 300 natūralių, 130 dirbtinių; bendras plotas apie 9250 km2), ypač Anatolijos plokščiakalnyje ir Armėnijos kalnyne. Daugiausia tektoniniai ir reliktiniai. Didžiausi ežerai – Vanas (plotas 3714 km2; Armėnijos kalnyne), Tuzas (1600 km2; Anatolijos plokščiakalnyje); abu nenuotakūs, druskingi. Gėlų ežerų daugiausia yra Tauro kalnų vakarinėje dalyje ir Marmuro jūros pakrantėje (didžiausi – Akşehiras, Eğirdiras, Beyşehiras). Eufrato, Kızıl Irmako, Sakaryos, Gedizo, Seyhano upėse yra tvenkinių; didžiausi: Atatürko (plotas 817 km2), Kebano (675 km2), Karakayos (298 km2). Yra karštųjų mineralinių versmių, daugiausia Cürükso upės slėnyje (Pamukkale, Karahayit, Kavakbasi); vandens temperatūra 35–100 °C.
Pamukkalės karštosios mineralinės versmės
kalnų ežeras
Dirvožemiai
Pakrantėse vyrauja rudžemiai, raudonžemiai, kalkžemiai. Žemutinės Trakijos žemumoje – derlingi, bet žemdirbystei netinkami verstžemiai. Didelė dalis Žemutinės Trakijos ir Kilikijos žemumų bei Gedizo, Mendereso ir kitų upių slėniai padengti salpžemiais ir šlynžemiais. Ponto kalnų šiaurinėje papėdėje vyrauja blizgažemiai, drėgnuose ir miškais apaugusiuose šlaituose iki 2000 m aukščio – kalnų miškų rudžemiai, aukščiau – kalkžemiai. Ponto kalnų šiauriniai šlaitai, didžioji dalis Anatolijos plokščiakalnio, Armėnijos kalnyno ir Tauro kalnų padengti rudžemiais. Ponto kalnų pietinėje papėdėje ir Armėnijos kalnyne yra derlingų kaštonžemių ir juodžemių. Anatolijos plokščiakalnio ir Armėnijos kalnyno ežerų pakrantėse dar yra druskožemių, Armėnijos kalnyne – vulkanžemių.
Augalija
Pakrančių kalnų žemutiniuose išoriniuose šlaituose auga kietalapių miškai ir krūmynai (pušys, ąžuolai). Aukštesniuose Tauro kalnų šlaituose – kai kur spygliuočių miškai (kedrai), Rytų Ponto kalnuose – lapus metantys miškai su visžaliu pomiškiu ir spygliuočių miškai. Kalnų vidiniuose šlaituose ir plokščiakalniuose – sausosios stepės ir pusdykumės, kuriose yra visžalių dygliuotų kserofitinių ir lapus metančių krūmynų. Armėnijos kalnyno žemuosiuose šlaituose – kalnų miškai ir kalnų stepės, aukštesniuose – subalpinės ir alpinės pievos.
Gyvūnija
Veisiasi vilkai, lapės, šernai, bebrai, kiaunės, šakalai, dryžuotosios hienos, lokiai, stirnos, gazelės, kalniniai ožiai, euraziniai avinai, taurieji elniai, kupranugariai, jūriniai vėžliai. Gausu paukščių (peri paprastieji kalakutiniai grifai, garbanotieji pelikanai, mažieji kormoranai, laibasnapės kuolingos, kurapkos, įvairių rūšių žąsys, putpelės, didieji einiai).
Aplinkos apsauga
Turkijos didžiausios ekologinės problemos yra oro (ypač urbanizuotose zonose) ir vandens tarša (daugiausia laivų išmetami teršalai Juodojoje jūroje ir Bosforo sąsiauryje), miškų kirtimas, dirvožemio erozija.
2013 saugomos teritorijos užėmė apie 5,1 % Turkijos teritorijos. Yra 41 nacionalinis parkas (didžiausias – Munzuro slėnio, plotas 420 km2; įkurtas 1971), 31 gamtos rezervatas, 36 gamtos parkai, 88 laukinės gamtos rezervatai, 14 specialių saugomų teritorijų. Į Pasaulio paveldo sąrašą įtraukti gamtiniai objektai – Göremės nacionalinis parkas su Kapadokijos uolų statiniais (1985), Hierapolis ir Pamukkalės mineralinės versmės (1988). Camili biosferos rezervatas (2005). 14 Ramsaro konvencijos (Turkijoje įsigaliojo 1994) saugomų vietovių (bendras plotas 1844,87 km2).
Kapadokijos uolos
Kapadokijos uolos
Turkijos konstitucinė santvarka
Turkijos partijos ir profsąjungos