Tukijos knas. 1896 Stambule pirmą kartą parodyti trumpametražiai dokumentiniai filmai. Nuo 20 a. pradžios Stambule ir İzmire veikė viešieji kino teatrai. 1914 režisierius ir operatorius Fuatas Uzkınay (1888–1956) sukūrė pirmąjį turkų dokumentinį filmą Rusų paminklo sunaikinimas San Stefano miestelyje (Ayastefanos’taki Rus Abidesinin Yıkılışi). 1917 sukurti pirmieji vaidybiniai filmai Penkinė (Pençe), Žvalgas (Casus, abiejų režisierius Sedatas Simavi, 1896–1953). 1919–22 sukurti filmai Guvernantė (Mürebbiye, pagal H. R. Gürpınarą), Binaz (abu 1919, abiejų režisierius Ahmetas Fehimas, 1856–1930), komedijinė trilogija apie Bidžaną (1921, režisierius Şadi Fikret Karagözoğlu, 1890–1941). 1919 Stambule broliai Kemalis (1888–1941) ir Şakiras (1890–1967) Sedenai įkūrė kino bendrovę (1922 pertvarkyta į kino studiją Kemal Film); režisierius Muhsinas Ertuğrulis (1892–1979) sukūrė daugiau kaip 30 istorinės (Ugnies marškiniai / Ateşten gömlek 1923, pagal H. E. Adıvar, Tauta bunda / Bir millet uyanıyor 1932) ir aktualios tematikos filmų, ekranizavo operečių, juose vaidino pirmosios turkų kino aktorės B. Muvahhit (1897–1994), Neyyire Neyir (1902–43). 1931 kino studijoje Ipek Film (įkurta 1928 Stambule) pastatytas pirmasis garsinis turkų filmas Stambulo gatvėse (Istanbul Sokaklarinda, režisieriai Muhsinas Ertuğrulis, Ihsanas Ipekçi, 1901–66). Po II pasaulinio karo įsteigta naujų kino studijų. 6–7 dešimtmetyje Turkijos kino pramonė itin išaugo. Reikšmingų filmų sukūrė režisieriai L. Akadas (1916–2011; Įstatymo vardu / Kanun namina 1952, Balta nosinaitė / Beyaz mendil 1955), M. Ünas (1920–2015; Trys draugai / Üç arkadaş 1958), O. F. Sedenas (1924–98; Vardan garbės / Namus ugruna 1960), A. Yilmazas (1925–2006), M. Erksanas (1929–2012; Gyvačių kerštas / Yilanlarin öcü 1962). Garsėjo aktoriai A. Işıkas (1929–79), Ş. Şenas (g. 1941), K. Sunalis (1944–2000), K. İnanıras (g. 1949), aktorės B. Doruk (1936–95), N. Aydan (g. 1940), F. Akın (g. 1943), T. Şoray (g. 1945). Nuo 7 dešimtmečio Turkijos kinui įtakos turėjo Prancūzijos Naujosios bangos, italų neorealizmo kryptys, socialistinio realizmo doktrina, itin reikšminga buvo labai politizuota režisieriaus Y. Güney kūryba (Viltis / Umut 1970, Kelias / Yol 1982, su Ş. Görenu, g. 1944). Po 1980 karinio perversmo filmų gamyba sumenko, dėl cenzūros uždrausta rodyti apie 1000 filmų. 8–9 dešimtmetyje psichologinių epinių filmų sukūrė Z. Öktenas (1941–2009; Banda / Sürü 1978, Priešas / Düşman 1979), E. Kıralis (g. 1942; Sezonas Hakkâri / Hakkâri’de Bir Mevsim 1982). 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje garsėjo Turkijos autoriniam kinui priskiriami režisieriai N. B. Ceylanas (g. 1959; Vienišius / Uzak 2002, Metų laikai / Iklimler 2006, Trys beždžionės / Üç Maymun 2008, Kartą Anatolijoje / Bir zamanlar Andolu’da 2010), R. Erdemas (Mama, aš bijau / Korkuyorum Anne 2004, 5 laikai / 5 Vakit 2008), Y. Ustaoğlu (Kelionė į saulę / Günese yolculuk 1999, Pandoros skrynia / Pandora’nin Kutusu 2008, abu g. 1960), S. Kaplanoğlu (g. 1963; Angelo kritimas / Melegin Dususu 2004, Kiaušinis / Yumurta 2007, Medus / Bal 2010), Z. Demirkubuzas (g. 1964). Kino veikėjai rengiami Mimaro Sinano dailiųjų menų universitete Stambule (nuo 1962), Ankaros universitete, kitose aukštosiose mokyklose. Kasmet Antalijoje (nuo 1964) rengiama nacionalinis kino festivalis (nuo 2009 tarptautinis), Stambule (nuo 1982), Ankaroje (nuo 1988) – tarptautiniai kino festivaliai.
Turkijos kultūra
Turkijos konstitucinė santvarka
Turkijos partijos ir profsąjungos