Tukijos mùzika aprėpia liaudies (halk), tradicinę profesionaliąją (sanat), naujųjų laikų (nuo 20 a.), populiariąją muziką. Liaudies ir tradicinė profesionalioji muzika vienbalsė. Turkijoje (daugiausia Stambule, Ankaroje, İzmire) aptinkama įvairių kultūrų (graikų stačiatikių, žydų, armėnų) muzikos ženklų.
Osmanų imperijos muzika
turkų karinio orkestro pasirodymas (Stambulas, 2017)
Osmanų imperijos (1299–1923) muziką ir šokį, muzikos ansamblius šaltiniai mini nuo 15–16 amžiaus. Sultono rūmų muzikiniame gyvenime buvo svarbūs janyčarų orkestrai (janyčarų muzika) ir jų mokykla Mehterhane. Muzika buvo artima islamo tradicijai (vartota tradicinė makamų sistema, muzikos instrumentai, teorijos) ir turėjo ryškių savitų bruožų. Muzikos mokyta ir rūmų hareme. Žymiausia kompozitorė – Dılhayat Kalfa (18 a. vidurys), dainininkė Leyla Hanım (1850–1936). Sultono rūmuose buvo moterų choras ir orkestras. Muzikai svarbi mistinė islamo srovė – sufizmas (islamo muzika); didelė sufijų įtaka valstybės muzikiniam gyvenimui ryški ir 21 amžiuje.
Sultonas Siuleimanas I 1543 Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I dovanų atsiųsto orkestro muzikantus grąžino, muzikos instrumentus liepė sudeginti (bijota, kad Vakarų Europos muzika nesumenkintų turkų karingumo). Vėliau sultonai kviesdavosi Europos muzikus, iš jų gaudavo muzikos instrumentų. Sultonas Machmudas II (1808–39) panaikino janyčarų orkestrą, Mehterhane mokyklą ir įsteigė sultono globojamą instituciją – vadinamąjį rūmų orkestrą Vakarų Europos klasikinei muzikai atlikti ir propaguoti, jos mokyti. Instituciją sudarė rūmų operos, operetės, kariniai orkestrai, įvairūs kameriniai ansambliai, muzikos mokytojai, jūreivių ansambliai, turkų tradicinės muzikos kolektyvai, joje dirbo daugiau kaip 500 muzikantų su kariniais laipsniais. Orkestrų muzikantai dažnai buvo turkai, dirigentai – iš Vakarų Europos. Rūmuose buvo atliekamos operos, operetės, dainos, griežiama vakarietiškais muzikos instrumentais, kuriami valsai, polkos, mazurkos ir kiti daugiabalsiai klasikinės muzikos kūriniai.
Muzika po Turkijos respublikos paskelbimo 1923
Po Turkijos respublikos paskelbimo 1923 pradėta steigti muzikos institucijas. Sultonų rūmų orkestro nariai sudarė Prezidento simfoninį orkestrą (tebeveikia), tradicinės turkų muzikos ansamblį ir konservatoriją. Pirmoji konservatorija 1935 įkurta Ankaroje, vėliau aukštųjų muzikos mokyklų įkurta ir kituose miestuose. Pradėta kurti modernią profesionaliąją muziką, pagrįstą autentiškais ir klasikinės muzikos elementais. Pirmąją modernią turkų kompozicijos mokyklą suformavo C. R. Rey (1904–85), H. F. Alnaras (1906–78), U. C. Erkinas (1906–72), A. A. Saygunas (1907–91) ir N. K. Aksesas (1908–99). Turkų nacionalinės kompozicijos mokyklos pradininkai kūrė įvairių žanrų muziką. Jų pagrindinis siekis – turkų ir Vakarų muzikos tradicijų sintezė. Vėlesnių kartų kompozitorių kūryba atspindi 20 a. muzikinės kalbos ir kūrybos technikų įvairovę.
Tradicinės valstiečių dainos
Tradicinės valstiečių dainos dažniausiai dainuojamos solo, be akompanimento. Jos yra 2 stilių – uzun hava ir kırık hava. Uzun hava – laisvo ritmo, plataus diapazono, gausiai ornamentuotos dainos, dažnai su žemyneigėmis melodinėmis linijomis (meilės dainos bozlak ir raudos âğít). Kırık hava (dažnai šokių dainos) siauresnės melodikos, dažniausiai griežto ir pastovaus metro, teksto ir melodijos santykis silabinis. Dainų tekstai gali būti pritaikomi įvairių tipų melodijoms. Jų konstravimo svarbiausias principas – skiemenų skaičius eilutėje. 7 skiemenų eilutės būdingos šokių dainoms, 8 – raudoms; beveik visi uzun hava žanrai, bozlak ir epinės dainos turi po 11 skiemenų eilutėje.
kanūnas
muzikantas griežia kemanča
Dažniausiai dainas sudaro 3 ar 4 teksto posmai, epinius žanrus (destan) – iki 50 posmų. Meilės ir epinės dainos (7, 8 ar 11 skiemenų) vadinamos turku, meilės ir dainos apie gamtą – koşma (11 skiemenų), ilgesnės (7 ar 8 skiemenų) baladės – destanais. Tradiciškai gali dainuoti moterys ir vyrai, bet moterys dažniausiai viešai nedainuoja. Ašikai kuria naujas dainas, vartodami tradicinių dainų melodijas ir tekstus. Vartojami membranofonai deblekas, defas (abu būgneliai), būgnas davulas, aerofonai kavalas, zurna, chordofonai baglama (liutnia; dar vadinama sazu), kemanča.
baglama
Tradicinė profesionalioji muzika
Tradicinė profesionalioji muzika vienbalsė, grindžiama makamo sistema, dažniausiai žodinės tradicijos, 2 formų (pastovūs muzikos kūriniai ir improvizacijos).
Svarbiausi muzikos instrumentai: nėjus (išilginė fleita), tanbūras, ūdas, kanūnas, rebabas, kemanča, kudiumas (būgnelis). Gyvuoja gazelė (vokalinė improvizacija) ir taksima (instrumentinė improvizacija). Gazelės atlikėjas (jam akompanuojama muzikos instrumentu) poezijos ketureiliui muzikinį pavidalą suteikia parinkęs makamą. Žymesni 19–20 a. gazelių atlikėjai: H. Sami (1874–1943), H. Kemalis, M. N. Selçukas (1901–81). Atskirą klodą sudaro populiarioji muzika ir arabeskos (daugeliui Rytų kultūrų būdingas vokalinės muzikos žanras). Popmuzika turi tradicinės ir liaudies muzikos bruožų (gausios vokalinės improvizacijos, nelyginis metras, tradiciniai tembrai, monodinė vokalo ir instrumentų linija). Žymesni popmuzikos atlikėjai: İ. Tatlısesas (g. 1952), S. Aksu (g. 1954), S. Erener (g. 1964), Tarkanas (g. 1972).
Operos teatro rūmai Stambule (1927, architektas K. Kavafyanas)
Turkijos ir Lietuvos muzikiniai ryšiai
Lietuvos valdovų ir didikų rūmuose nuo 18 a. (anksčiausiai Europoje) būta turkų muzikos, šokių, vaidinimų, išplito janyčarų orkestro atliekama muzika. 1714 Augusto II rūmuose svečius linksmino turkų muzikantai, šokėjai. Vėliau valdovas iš Vengrijos atsivežė turkų šokėjų, komediantų, kuriuos lydėjo janyčarų orkestras. Garsėjo Radvilų dvaro janyčarų orkestras Nesvyžiuje. Ilgainiui janyčarų orkestrų muzikos instrumentai (lėkštės, trikampis) įsitvirtino įvairiuose orkestruose ir ansambliuose. Lietuvoje koncertavo Prezidento simfoninis orkestras (1975, 1986), dirigentai J. Perrisonas (1973), G. Aykalas (1986), dainininkai A. Baranas (1973, 1985), P. Kirgizas (1977), S. Karatas (1979), D. Kijži (1982), pianistai İ. Biret (1964, 1969, 1984), V. Ermanas (1968), G. Onay (1986), smuikininkai S. Kanas (1979, 1986), A. Enduranas (1975), dirigentas R. Geimanas (1986). V. Grivickas Stambulo Atatürko operos ir baleto teatre pastatė baletus Žydrasis Dunojus (1982), Peras Giuntas (1983). Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistai 1999 dalyvavo Ankaros operos teatro spektaklyje Aida (dirigentas M. Staškus), 2000 Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (dirigentas J. Domarkas) ir 2003 Lietuvos kamerinis orkestras (dirigentas S. Sondeckis) – Ankaros klasikinės muzikos festivalyje. Pianistas A. Staškus 2003 dėstė Ankaros universiteto konservatorijoje.
L: K. Reinhard Türkische Musik Berlin 1962; L. Picken Folk musical instruments of Turkey London 1975; B. Bartók Türkish Folk Music from Asia Minor Princeton–London 1976; A. Saygun B. Bartóks Folk Music Research in Turkey Budapest 1976; K. L. Signell Makam Modal Practice in Turkish Art Music Washington 1977; W. Feldman Music of the Ottoman Court Berlin 1996.
803
Turkijos kultūra
Turkijos konstitucinė santvarka
Turkijos partijos ir profsąjungos