Tukijos teãtras. Seniausiomis Turkijos teatro meno rūšimis laikoma šešėlių teatras karagezas (atsirado 16 a.), aikščių vaidinimai orta ojunu (rodyta nuo 18 a. pradžios) ir pasakotojų (medachų) pasirodymai (17–19 a. pradžioje Stambule veikė jų susivienijimas); karagezo ir orta ojunu vaidinimai teberengiami ir 21 a. pradžioje. Europietiško tipo teatro plėtra Turkijoje susijusi su Tanzimato švietimo ir kultūros reforma 19 a. 5–8 dešimtmetyje. Stambule, kituose miestuose gastroliavo profesionalios teatro trupės iš Europos. 19 a. antroje pusėje Stambule atsirado armėnų ir graikų teatro mėgėjų būrelių; jie paskatino profesionalaus turkų teatro atsiradimą. 19 a. 6 dešimtmetyje Stambule pastatytas pirmasis specialus teatro pastatas, 1869–82 veikė teatras Gedik paşa (vadovas režisierius ir aktorius A. Vardovianas, 1830–82). Vaidinta ir turkų kalba, statyta turkų (Ali Haydaro, 1836–1914, E. Ahmeto Mithato, Namıko Kemalio, Ebüzziyos Tevfiko, 1849–1913) ir užsienio rašytojų kūriniai. Garsėjo armėnų (Ekšianas, Fasuliadžianas, Mnakianas, Penklianas) ir turkų (Ahmetas Fehimas, 1856–1930, Ahmetas Necibas) aktoriai; moterų vaidmenis kūrė tik graikų ir armėnų aktorės (turkėms vaidinti teatre draudė islamas). 1879–82 Bursoje veikė profesionalus dramos teatras. Didelės reikšmės Turkijos teatro raidai turėjo 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje Stambule veikęs vadinamasis improvizacijos teatras (Tulüat Tiyatrosu; vadovas aktorius Abdürrezzakas Abdi Efendi, 1835–1914). 20 a. pradžios profesionalaus teatro raidą pristabdė Abdiulchamido II despotinis režimas. Po 1908 Jaunaturkių revoliucijos susikūrė mėgėjų ir pusiau profesionalių teatrų trupių; jų repertuarą sudarė 19 a. antros pusės–20 a. pradžios turkų rašytojų (Cenapo Şahabettino, 1870–1934, R. N. Güntekino, Yusufo Ziyos Ortaço, 1895–1967) kūriniai. Prie 1914 Stambule įkurto meno centro Osmanų meno šventovė (Darülbedayi‑i Osmani) veikė vaidybos studija, ją lankė ir teatre vaidino pirmosios turkų aktorės Afife Jale (1902–41), Behire, Memduha, Beyza, Refika; 1916 studijos auklėtiniai įkūrė pirmąjį nacionalinį turkų teatrą. 1923 paskelbus Turkijos Respubliką didelės įtakos teatro raidai turėjo aktoriaus ir režisieriaus Muhsino Ertuğrulio (1892–1979; nuo 1927 Osmanų meno šventovės, nuo 1934 Miesto teatras, vadovas), t. p. Hazımo Körmükçü (1898–1944), Vasfi Rızos Zobu (1902–92) veikla. Statyta turkų (Musahipzadės Celâlo, 1868–1959, Y. K. Beyatlı, Akos Gündüzo, 1886–1958, Faruko Nafyzo, 1898–1973, Nazımo Hikmeto) ir užsienio rašytojų kūriniai. Valstybinių ir privačių teatrų įkurta Ankaroje, Stambule, İzmire, kituose miestuose. 1935 Stambule įkurtas pirmasis Turkijos vaikų teatras, 1936 Ankaroje – Konservatorija (vėliau perkelta į Hacettepės universitetą). 20 a. antroje pusėje–21 a. pradžioje statyta turkų rašytojų C. Fehmi Başkuto (1905–71), R. N. Güntekino, Orhano Kemalio, A. Nesino, Halduno Tanero (1915–86), O. Asenos (1922–2001), Cahito Atay (1925–2012), R. Erdurano (1928–2017), Güngöro Dilmeno (1930–2012), T. Özakmano (1930–2013), T. Oflazoğlu (g. 1932) kūriniai. Žymesni aktoriai: Ismailas Dümbüllü (1897–1973), M. Karaca (1906–78), Müniras Özkulas (g. 1925), H. Dormenas (g. 1928), B. Kuruças (g. 1935), G. Erkalis (g. 1938), R. Azizas (g. 1947); aktorės: Bedia Muvahhit (1897–1994), M. Tanır (1922–2013), N. Serezli (1928–92), Y. Kenter (g. 1928), A. Algan (g. 1937), A. Gökçer (g. 1940); režisieriai: Cüneytas Gökçeris (1920–2009), S. Çağanas (1929–70), Beklanas Alganas (1933–2010), E. Cezzaras (1935–2017), Erginas Orbey (1936–2012), A. Poyrazoğlu (g. 1943), M. Ulusoy (1942–2005), Y. Ertenas (g. 1945), F. Şensoy (1951–2021). Nuo 1989 rengiamas Stambulo teatro festivalis (2008 režisierius E. Nekrošius apdovanotas šio festivalio Garbės prizu). Teatro veikėjai rengiami Ankaros universitete (nuo 1958), Dokuz Eylülio universitete İzmire (nuo 1982).
Turkijos kultūra
Turkijos konstitucinė santvarka
Turkijos partijos ir profsąjungos