Turkmnijos istòrija
Senovės laikai
Žmonės dabartinės Turkmėnijos teritorijoje, pirmiausia pietvakarių dalyje, apsigyveno ankstyvajame paleolite. Čia gyvavo viena seniausių Vidurinėje Azijoje neolito žemdirbių Džeituno kultūra (septintas–šeštas tūkstantmetis prieš Kristų). Eneolite ir bronzos amžiuje paplito Anau kultūra. Trečio tūkstantmečio prieš Kristų viduryje pradėta kasti drėkinimo kanalus (Turkmėnijos pietvakariuose išliko irigacijos sistemų liekanos), antrame tūkstantmetyje prieš Kristų atsirado amatai, kūrėsi gyvenvietės. Anau kultūra, manoma, sunyko atvykus indoeuropiečiams; kai kurie mokslininkai mano, kad jie atkeliavę į jau negyvenamą teritoriją, o ankstesnių gyventojų migracija aiškinama klimato sausėjimu. Geležies amžiuje (pirmas tūkstantmetis prieš Kristų) formavosi gentinės teritorinės sąjungos. Kai kurios jų vienijo klajoklių gentis (istorijos šaltiniuose vadinamos sakais arba skitais), kitos – sėslias ar pusiau sėslias tautas. Pirmo tūkstantmečio prieš Kristų viduryje ekonomiškai stipriausios buvo Margiana ir Parta. 6–4 a. jas ir Hirkaniją valdė Achaimenidai. 3 a. pr. Kr. viduryje į pietryčius nuo Kaspijos susikūrė Partų karalystė. 224 po Kr. ją (ir Turkmėnijos pietinę dalį) nukariavo Sasanidai. Šiaurinė dalis nuo 4 a. pr. Kr. priklausė Chorezmui, 1–3 a. po Kr. buvo valdoma Kušanų karalystės.
Partų karalystės sostinės Nisos griuvėsiai
Viduriniai amžiai
5–6 a. diduma Turkmėnijos buvo valdoma eftalitų. Žemdirbystei tinkamose vietose buvo auginama vilnamedžiai, sezamai, kviečiai, ryžiai ir kiti augalai. Plito zoroastrizmas, budizmas, kitos religijos. 6 a. viduryje eftalitų valstybę nugalėjo Tiurkų kaganatas. 7–8 a. arabų nukariautose Užkaspijo žemėse pradėjo plisti islamas; vėlesniais amžiais jos buvo pavaldžios Omejadams, Abasidams (813–817 Mervas buvo jų valstybės laikinoji sostinė), formaliai jų vardu valdantiems Tachyridams (821–873), Samanidams (875–999); 1040 nukariautos tiurkų ogūzų. Ilgainiui juos, susimaišiusius su vietos gyventojais ir anksčiau atsikėlusiomis tiurkų gentimis, imta vadinti turkmėnais. 11–12 a. dabartinės Turkmėnijos teritorija priklausė seldžiukų (ogūzų šaka) valstybei; Mervas trumpam atgavo sostinės statusą.
Sandžaro mauzoliejus Merve (1157)
1219–21 kraštą nukariavo mongolai (mongolų užkariavimai); teritorija padalyta Džučio, Chulagu ir Džiagatajaus ulusams. 14 a. pabaigoje turkmėnų žemes trumpam suvienijo Timūras. Iki 16 a. pradžios kraštą valdė Timūridai. 16–17 a. turkmėnai buvo pavaldūs Chivos chanatui (jį daugiausia valdė vietos dinastijos), Bucharos chanatui ir Persijai.
Rusijos valdymo laikotarpis
Politinis susiskaldymas neskatino turkmėnų genčių konsoliduotis, dėl nuolatinių tarpusavio karų regionas labai atsiliko. Kai kurie turkmėnų vadai ieškojo atramos Rusijoje. 1714–17 ir 1839–40 Rusijos kariuomenės įsiveržimus Chivos chanatas atrėmė, bet 19 a. antroje pusėje, Persijai nusilpus, o Bucharos (1868) ir Chivos (1873) chanatams tapus Rusijos imperijos protektoratais, iki 1885 Rusija aneksavo beveik visą Turkmėniją. 1881 sudaryta Užkaspijo sritis (centras Ašchabadas), iš pradžių pavaldi Kaukazo vietininkui, vėliau karo ministrui, nuo 1897 Turkestano generalgubernatoriui. Rusijos administracija nutraukė genčių karus, panaikino vergiją, įkūrė mokyklų ir ligoninių. Daugiausia plėtota gyvulininkystė, šilkininkystė, vilnamedžių ūkis, 1888 nutiesus Užkaspijo geležinkelį – ir akmens anglių, naftos gavyba (1895 išgauta 1400, 1905 – 18 500 t naftos). Į miestus atsikėlė rusų kolonistų.
turkmėnai palapinėje (1865, žurnalo Le Tour du Monde graviūra)
Šios permainos skatino rastis naujus socialinius sluoksnius – darbininkiją ir įvairios politinės orientacijos nacionalinę inteligentiją, stiprėjo socialiniai ir tautiniai konfliktai. Turkmėnai dalyvavo 1916 visą regioną apėmusiame Vidurinės Azijos sukilime. Po 1917 Vasario revoliucijos Turkmėnijoje, kaip ir visoje Rusijos imperijoje, susiklostė dvivaldystė: be Laikinosios vyriausybės ekspozitūros (atstovybės), veikė darbininkų deputatų tarybos ir kareivių komitetai, Ašchabade – musulmonų komitetas.
SSRS laikotarpis
Po Spalio perversmo 1917–18 žiemą valdžią Užkaspijyje užėmė bolševikai. Diduma dabartinės Turkmėnijos (Užkaspijo sritis, 1921 08 pavadinta Turkmėnijos sritimi) nuo 1918 04 priklausė Turkestano Autonominei Sovietų Socialistinei Respublikai; kai kurios turkmėnų gyvenamos žemės tebepriklausė Chivos chanatui ir Bucharos emyratui (nuo 1920 Chivos ir Bucharos liaudies sovietų respublikos). 1918 07 11–12 Ašchabade kilo eserų ir menševikų sukilimas; jų sudaryta Užkaspijo laikinoji vyriausybė kreipėsi paramos į Didžiąją Britaniją; 1918 08–1919 07 Užkaspijyje buvo dislokuoti britų kariniai daliniai. Iki 1920 02 Sovietų Rusijos kariuomenė užėmė visą dabartinę Turkmėniją. Pertvarkant Vidurinės Azijos administracinį suskirstymą 1924 10 įkurta Turkmėnijos Sovietų Socialistinė Respublika (tuo metu nustatyta Turkmėnijos valstybinė siena liko nepakitusi iki 21 a. pradžios). Iki 20 a. 3 dešimtmečio pabaigos sovietų valdžiai aktyviai priešinosi basmačiai, vėliau šalį imta intensyviai sovietinti. Uždaryta dauguma maldos namų ir religinės mokyklos. Sukurta pasaulietinė švietimo, t. p. sveikatos apsaugos sistema. 4 dešimtmečio pradžioje baigta žemės ūkio kolektyvizacija, pastatyta pramonės įmonių. Turkmėnija tapo žaliavų tiekėja, aprūpinančia centrinius regionus nafta, gamtinėmis dujomis, medvilne, buvo viena ekonomiškai labiau atsilikusių SSRS respublikų. Per vadinamuosius valymus 4 dešimtmetyje nužudyta nemažai nacionalizmu kaltinamų turkmėnų inteligentų, politinių veikėjų. 1948 10 Ašchabadą sugriovė smarkus žemės drebėjimas (žuvo 60 000–100 000 žmonių).
Nepriklausomybės laikai
20 a. 9 dešimtmečio pabaigoje liberalėjant SSRS režimui išryškėjo Turkmėnijos visuomenės nepasitenkinimas esama ekonomine ir politine padėtimi. Po nesėkmingo Rugpjūčio pučo Maskvoje (1991 08) šalies gyventojai per 10 26 referendumą pritarė Turkmėnijos valstybiniam savarankiškumui. 1991 10 27 Turkmėnija (viena paskutinių SSRS respublikų) paskelbė nepriklausomybę. 1991 12 ji prisijungė prie Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (nuo 2005 jos asocijuotoji narė; šis statuso pokytis buvo aiškinamas neutralumo politika). Valdžioje liko Turkmėnijos komunistų partija, kuri 1991 12 pasivadino Turkmėnijos demokratine partija. Jos Centro komiteto I sekretorius (nuo 1985) S. Nijazovas 1992 išrinktas prezidentu (per 1994 referendumą jo kadencija pratęsta iki 2002, 2000 parlamento paskelbtas prezidentu iki gyvos galvos). Jis sukūrė oficialų savo kultą (1993 paskelbtas Türkmenbaşy – visų turkmėnų tėvu) ir valdė šalį diktatoriškais metodais.
Nepriklausomybės monumentas Ašchabade (tolumoje – auksinė prezidento S. Nijazovo statula)
2002 11 įvykdytas pasikėsinimas (apšaudytas S. Nijazovo automobilis) suteikė dingstį iš partijos ir valstybės aparato pašalinti tikrus ir galimus prezidento priešininkus, uždraustos politinės partijos, išskyrus valdančiąją Turkmėnijos demokratinę partiją. Privatizacija ir ūkio pertvarkymas vyko lėtai, bet dėl gamtinių dujų eksporto ir tam tikrų socialinių priemonių įgyvendinimo 20 a. pabaigoje–21 a. padžioje pragyvenimo lygis buvo santykinai aukštas. 2006 12 S. Nijazovui netikėtai mirus laikinai eiti prezidento pareigas ėmė buvęs ministro pirmininko pavaduotojas Gurbanguly Berdimuhamedowas (Berdymuchamedovas; pagal konstituciją šį postą turėjo užimti parlamento pirmininkas Öwezgeldi Atajevas, bet jam iškelta baudžiamoji byla).
prezidentas G. Berdimuhamedowas (Ašchabadas, 2011 07 21)
2007 02 G. Berdimuhamedowas išrinktas prezidentu (2012 ir 2017 perrinktas, oficialiais duomenimis, už jį abukart balsavo apie 97 % rinkėjų). Opozicija ir tarptautinės organizacijos paskelbė šiuos rinkimus inscenizuotais. Naujasis valstybės ir vyriausybės vadovas siekė formaliai liberalizuoti autoritarinį režimą, panaikinti S. Nijazovo metais susiklosčiusią tarptautinę izoliaciją. 2008 priimtos konstitucijos pataisos (suformuotas parlamentas), 2012 01 panaikinta vienpartinė sistema, 2013 01 – cenzūra. 2013 12 parlamento rinkimuose, be Turkmėnijos demokratinės partijos, dalyvavo Turkmėnijos pramonininkų ir verslininkų partija (įkurta 2012); 2014 įkurta trečia politinė partija – Turkmėnijos agrarų partija; šios trys partijos dalyvavo 2018 parlamento rinkimuose (laimėjo Turkmėnijos demokratinė partija).
2015 04 šalyje uždrausta naudoti palydovines antenas. Tarptautinės organizacijos Reporteriai be sienų 2017 parengtame spaudos laisvės indekse Turkmėnija buvo 176 vietoje (iš 178). Kuriamas naujojo šalies vadovo asmens kultas (Arkadago, t. y. globėjo, titulas, gigantiški paminklai ir panašiai).
Jungtinių Tautų, Europos saugumo ir bendradarbiavimo (ESBO), Ekonominio bendradarbiavimo (ECO) ir Islamo bendradarbiavimo organizacijų narė (visų nuo 1992).
1478
Turkmėnijos konstitucinė santvarka
Turkmėnijos partijos ir profsąjungos