turkmėnų kalba

turkmnų kalbà priklauso altajiečių kalbų šeimos tiurkų kalbų pietvakarių (ogūzų) grupės kalboms. Daugiausia vartojama Turkmėnijoje (valstybinė kalba), Afganistane (turi oficialiosios regioninės kalbos statusą), Irane, Uzbekijoje, Rusijoje (Stavropolio sritis). Iš viso apie 9 mln. kalbančiųjų (21 a. pradžioje). Artima turkų kalbai, azerbaidžaniečių kalbai, turi ir šiaurės vakarų tiurkų (kipčiakų) kalboms būdingų bruožų. Pagrindinės tarmės: tekinų (jos pagrindu susiformavo bendrinė kalba), jomudų, ersarių, salyrų, sarykų, čiaudūrų (truchmėnų). Kilusi iš ogūzų kalbos vakarų dialektų. Skiriama senasis (16–20 a. pradžia) ir dabartinis (nuo 20 a. pradžia) turkmėnų kalbos laikotarpiai. Bendrinės kalbos formavimuisi įtakos turėjo 18 a. kurta klasikinė poezija ir 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje išleistos pirmosios knygos. Turkmėnų kalba agliutinacinė. Išlaikė ilguosius ir trumpuosius balsius (tuo skiriasi nuo daugelio tiurkų kalbų). Dvibalsiai nebūdingi. Žodžio pradžioje negalima 2 priebalsių sandūra, neturi geminatų, būdinga balsių harmonija. Neturi gramatinės giminės kategorijos. Daiktavardis turi 1 linksniuotę (būdvardis nelinksniuojamas), 6 linksnius, veiksmažodžiai – 1 asmenuotę, 5 nuosakas. Žodžių darybai būdinga sufiksacija, kompozicija, reduplikacija. Pažyminys vartojamas prieš pažymimąjį žodį. Būdinga sakinio struktūra – SOV (veiksnys–papildinys–tarinys). Vartojama daug skolinių iš arabų, persų, rusų kalbų. Iki 20 a. pradžios vartotas arabų raštas, nuo 1928 – lotyniškas, nuo 1940 – kirilika, nuo 1991 – vėl lotyniškas (lentelė). Naujasis Testamentas išverstas 1880.

1

85