turkų kalba

tukų kalbà priklauso altajiečių kalbų šeimos tiurkų kalbų šakos pietvakarių (ogūzų) grupės kalboms. Vartojama Turkijoje (valstybinė kalba), Kipre (valstybinė kalba kartu su graikų kalba), Irane, Irake, Sakartvele, Vokietijoje, Viduržemio jūros rytinės pakrantės, Balkanų pusiasalio šalyse ir kitur. Iš viso apie 83 mln. kalbančiųjų (21 a. pradžioje). Artima gagaūzų kalbai, azerbaidžaniečių kalbai, turkmėnų kalbai. Turi daug tarmių; skiriama vakarų (Dunojaus turkų) ir rytų (Anatolijos) tarmių pagrindinės grupės. Kilusi iš ogūzų kalbos dialektų, kuriuos vartojo tiurkai seldžiukai.

Skiriama turkų kalbos raidos 3 laikotarpiai: seldžiukų (9–14 a.), osmanų (14–19 a. vidurys), dabartinis (nuo 19 a. vidurio). Bendrinė kalba susiformavo Stambulo šnektos pagrindu. Turkų kalba agliutinacinė. Turi 8 balsines ir 24 priebalsines fonemas. Dvibalsiai nebūdingi. Žodžio pradžioje negalima 2 priebalsių sandūra, neturi geminatų, būdinga balsių harmonija. Kirtis fiksuotas (dažniausiai būna paskutiniame skiemenyje; išimtys būdingos skoliniams, vietovardžiams, prieveiksmiams). Neturi priešdėlių, prielinksnių, gramatinės giminės kategorijos. Daiktavardis turi 1 linksniuotę (būdvardis nelinksniuojamas), 6 linksnius, veiksmažodžiai – 1 asmenuotę, 5 nuosakas. Žodžių darybai būdinga sufiksacija, kompozicija, reduplikacija. Pažyminys vartojamas prieš pažymimąjį žodį. Būdinga sakinio struktūra – SOV (veiksnys–papildinys–tarinys). Vartojama daug skolinių iš arabų ir persų kalbų.

turkų kalba. 15 a. vadinamojo Dresdeno rankraščio Kitabi Dede Korkut (Dede Korkuto knyga) lapas

Seniausi rašto paminklai iš 13 amžiaus. Iki 20 a. pradžios vartotas arabų, nuo 1928 vartojamas lotyniškasis raštas (29 raidės). Biblija išversta 1827. Turkų kalba dėstoma Vilniaus universitete, Vytauto Didžiojo universitete.

85