tukų klimai, rištiniai kilimai, kuriami Turkijoje nuo 13 a. pabaigos. Turkų kilimų centrai – Stambulas, Konija, Uşakas, Kula (Manisos provincija), Ladikas (Samsuno provincija) ir kiti. Nuo persų kilimų skiriasi atlikimo technika (vyrauja turkiškasis mazgas ghiordes) ir dekoru.
ušakas (vilna, 16–17 a.)
Būdinga ryškios spalvos, griežta ornamentika – stambių formų geometriniai ir stilizuoti augaliniai raštai (daugiausia tulpės, gvazdiko, hiacinto, kitų gėlių motyvai). Turkų kilimai minkštesni už persų, todėl naudojami ir kaip portjeros, įvairūs užtiesalai. Skiriami turkų kilimų raidos laikotarpiai: 13 a. pabaiga–15 a. (gamyba klestėjo Konijoje), 16–17 a. (išsiskyrė Uşako kilimai), nuo 18 a. (audžiami įvairiose vietovėse); iki 19 a. 8 dešimtmečio buvo labai meniški, vėliau prarado unikalumą. Žymiausi turkų kilimai: konija, kula, ladikas, ghiordes, ušakas, bergamas, smirna, holbeinas (pagal vokiečių dailininkų Holbeinų pavardę – jie dažnai tapė portretus turkų kilimų fone), Transilvanijos (austi eksportui į Europą; jų gausiai rasta Transilvanijos protestantų bažnyčiose; iš čia ir pavadinimas).