Tùrovo kunigaikštỹstė, 10–13 a. Rusios kunigaikštystė Pripetės baseine.
Susidarė 10 a. antroje pusėje dregovičių žemėje. Sostinė – Turovas. Didesni kiti miestai: Kleckas, Mozyrius, Pinskas, Sluckas. 10 a.–11 a. pirmoje pusėje buvo svarbiausias Rusios politinis ir prekybos centras – per Turovo kunigaikštystę ėjo prekybos kelias iš Kijevo į Baltijos pajūrį. Pirmasis spėjamas kunigaikštis – Nestoro metraštyje minimas variagų (vikingų, arba normanų) kunigaikštis Turas. Tikrai žinomas – Sviatopolkas (valdė 983–1015). 1019 jo brolis, Turovo kunigaikštis ir Kijevo Rusios didysis kunigaikštis, Jaroslavas Išmintingasis (1019–54) Turovo kunigaikštystę prijungė prie Kijevo. 11 a. pabaigoje Turovas tapo kunigaikštystės stačiatikių vyskupijos centru. Po Jaroslavo Išmintingojo Turovo kunigaikštystę valdė Kijevo didieji kunigaikščiai. 1158 vėl tapo savarankiška. 12 a. antroje pusėje (kai Kijevo Rusia jau buvo suskilusi į kunigaikštystes) nuo Turovo kunigaikštystės atskilo ir susidarė savarankiškos Pinsko kunigaikštystė, Slucko kunigaikštystė ir Klecko kunigaikštystė.
Valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vyteniui (apie 1295–1316) Lietuvos įtakoje esančią Turovo ir kitas paminėtas kunigaikštystes 14 a. pradžioje Gediminas prijungė prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės; tas žemes valdė jo sūnus Narimantas ir palikuoniai Narimantaičiai.
Po 1564–66 administracinių teritorinių reformų buvusios Turovo kunigaikštystės teritorija tapo Abiejų Tautų Respublikos valdovo valda, po valstybės II padalijimo (1793) atiteko Rusijai.
415