tuto ãreštas, įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą arba šios teisės dalį (valdymą, naudojimąsi ar disponavimą) laikinas uždraudimas ar apribojimas. Skiriamas siekiant garantuoti įrodymus, civilinį ieškinį, galimą turto konfiskaciją, baudų ir nesumokėtų įmokų išieškojimą, kreditorių reikalavimų patenkinimą, asmens kitų įsipareigojimų įvykdymą.
Baudžiamosiose bylose turto areštas skiriamas prokuroro nutarimu (gali būti skiriamas kartu su poėmiu ar krata) ar ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi (kai pratęsiamas prokuroro skirtas turto areštas). Civilinėse bylose turtas areštuojamas priverstinai vykdant teismo sprendimą ar garantuojant ieškinį bei taikant laikinąsias apsaugos priemones.
Baudžiamosiose bylose turto areštą panaikina prokuroras ar teismas, jei ši priemonė tampa nebereikalinga, civilinėse bylose – antstolis (jei turtą areštavo jis), teismas – išnykus teisiniam pagrindui, dėl kurio buvo uždėtas turto areštas.
Lietuvoje teisę priimti sprendimą dėl turto arešto turi teismas, prokuroras, antstolis, Valstybinė mokesčių inspekcija, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, Lietuvos Respublikos finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, muitinės institucijos ir kai kurios kitos valstybės institucijos bei pareigūnai. Turto arešto aktus registruoja Centrinė hipotekos įstaiga, tvarkanti Turto arešto aktų registrą. Turto arešto teisiniai padariniai atsiranda paskelbus turto arešto aktą asmeniui, kurio turtas areštuojamas, nesant galimybių paskelbti – nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre.
Turto areštą reglamentuoja Baudžiamojo proceso ir Civilinio proceso kodeksai (abu 2002, įsigaliojo 2003).
2271