tuto atidaljimas, turto atskyrimas iš bendrosios dalinės ar bendrosios jungtinės nuosavybės. Kiekvienas bendraturtis (ar jo kreditorius, siekiantis iš atidalytos dalies išieškoti bendraturčio skolą) gali reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Kitų bendraturčių sutikimas nebūtinas, jie privalo sutarti tik dėl turto atidalijimo būdo. Nesusitarus pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas gali būti atidalijamas natūra iš esmės nepakeičiant jo paskirties (jis turi būti dalus) arba vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais, t. p. galimas mišrus turto atidalijimas objektą atidalijant natūra ir pinigais kompensuojant vienam iš bendraturčių tenkančią mažesnę dalį.
Atidalijus bendraturčiui priklausančią dalį baigiasi jo bendrosios nuosavybės teisė, jo dalis atskiriama iš bendro turto ir jis gali ją valdyti, naudoti, savarankiškai tvarkyti.
Turtas, kuris yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, gali būti padalytas jų sutarimu arba teismo sprendimu susituokusiems, santuoką nutraukusiems, pradėjusiems gyventi skyrium, t. p. turto atidalijimas gali būti nustatytas vedybų sutartyje (prieš ar po santuokos sudarymo). Daroma prielaida, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, nukrypti nuo šio principo galima tik įstatymo numatytais atvejais (pvz., atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį). Į dalytiną turtą neįtraukiami daiktai nepilnamečių vaikų poreikiams tenkinti, t. p. sutuoktinių drabužiai, asmeninio naudojimo daiktai, jų asmeninės neturtinės ir turtinės teisės, susijusios tik su sutuoktinio asmeniu.
Lietuvoje turto atidalijimą reglamentuoja Civilinis kodeksas (2000, įsigaliojo 2001).
528