tùšo tapýba, tapybos rūšis, plėtojama Kinijoje, Japonijoje ir kitose Rytų šalyse. Tapoma skiestu tušu ant šilko ar popieriaus ritinėlių (horizontalių arba vertikalių).
Tanju Kano. Voverė ant bambuko (tušas, apie 1650)
Kūriniai įvairaus žanro ir tematikos: peizažai, buitinės, istorinės ir mitologinės kompozicijos, rūmų gyvenimo scenos bei Rytų šalių specifiniai žanrai – šanšui (kalnai ir vandenys), huaniao (gėlės ir paukščiai). Viena esmingiausių tapybos tušu idėjų – gebėjimas mažame įžvelgti didumą. Tušo tapyboje realistinis vaizdavimas derinamas su simbolinėmis reikšmėmis ir tradiciniais meninės raiškos kanonais. Pirmas žinomas tušo tapybos kūrinys sukurtas 4–3 a. prieš Kristų. Plėtota Tangų dinastijos (618–907), suklestėjo Sungų dinastijos (9–13 a.) laikotarpiu. 11–14 a. Japonijoje susiklostė jamato‑ė stilius, labiausiai išpopuliarėjo Kano mokykla (15 a. antra pusė–20 a.), vadinamoji sumi‑e, arba suiboku‑ga, tapybos kryptis. Kinijoje 20 a. pradžioje išsiskyrė gochua kryptis. Tušo tapyba plėtojama ir 21 a. pradžioje.
1746