tvãnas, mitologijoje – Dievo arba dievybės bausmė žmonijai, ją ištinkant ilgalaikiu lietumi ir potvyniu.
tvanas (J. Martinas, Tvanas, 1828, vario raižinys, Viktorijos ir Alberto muziejus Londone)
Mitas apie tvaną kilo Artimuosiuose Rytuose, būdingas daugelio tautų mitologijoms. Tvanas dažniausiai yra susijęs su eschatologiniais motyvais ir nulemtas visos žmonijos (šumerų mitas apie Ziusudrą, Gilgamešą, akadų – apie Atrachasisą, biblinis pasakojimas apie Nojų; Pr 6–9) arba jos dalies (tvanas ištiko piemenis, kurie Krišnos paliepti nustojo garbinti Indrą) nusižengimų. Rečiau tvanas būna atsitiktinis gamtos ar kosminis reiškinys; indėnų įvairių genčių mitologijoje tvanas aiškinamas didžiosios dvasios įžeidimu, tvanas prasideda atsitiktinai sujudėjus gyvūnui, laikančiam žemę, nukirtus gyvybės medį ir dėl kitų priežasčių. Tvanas dažniausiai yra susijęs su kultūriniu herojumi, dažniausiai teisuoliu, visos žmonijos (Atrachasisas, Nojus, Utnapištis) arba tautos ar genties (senovės graikų mitas apie protėvį Heleną) pradininku arba gelbėtoju. Kaip ir Artimųjų Rytų mitų apie tvaną versijose, Hesiodo Teogonijoje t. p. minimas laivas, kurį Prometėjo palieptas pasistatęs Deukalionas išsigelbėjo su žmona.
Tvanas minimas ir Platono dialoguose Kritijas ir Timajas aprašomame mite apie Atlantidą. Anot kitų senovės graikų mitų, žmonės nuo tvano išsigelbėjo įlipę į kalną (Ogigio ir Dardaro mitai apie tvaną). Panašių laivo ar skrynios motyvų yra vėlesniuose indėnų įvairių genčių mituose (jiems turėjo įtakos bibliniai tvano vaizdiniai). Gausu įvairių tautų mitus apie tvaną vienijančių detalių – vaivorykštės, arba dangaus tilto, motyvas, apie tvano pabaigą pranešantis paukštis, išsigelbėjimas nuo tvano laivu, valtimi (anot lietuvių sakmės, žmonės išsigelbėjo aukščiausiosios dievybės numestu riešuto kevalu, į kurį sulipo kaip į valtį), skrynia, plaustu, greitai augančiu medžiu arba įlipus į kalną; išsigelbėjusioji pora tampa visos žmonijos protėviais; po tvano dažniausiai sudaroma Dievo ar dievų ir žmonių sandora.
2182