tvarióji plėtrà, darnióji plėtrà, darni ir tolydi visuomenės ekonominė, socialinė ir ekologinė plėtra, kuri tenkina žmonių dabartinius poreikius nekeldama pavojaus ateities kart galimybėms patenkinti savuosius.
Tvariosios plėtros koncepciją pirmą kartą 1987 suformulavo norvegų politikės G. Brundtland vadovaujama Pasaulinė aplinkos ir plėtros komisija.
Tvariosios plėtros koncepcijos požiūriu, ekonominis augimas ir vartojimo didėjimas negali būti neribotas, jį būtina suderinti su gamtinių išteklių ir aplinkos išsaugojimu ateities kartoms, socialiniu stabilumu ir saugumu. Tvarioji plėtra turi garantuoti, kad ateities kart gyvenimo lygis ir kokybė būtų ne blogesni nei dabartinės kartõs, teisingai paskirstyti visuomenėje pajamas, prekes ir paslaugas, tenkinti visų žmonių pagrindinius poreikius ir mažinti skurdą, didinti žmogiškąjį kapitalą (pirmiausia per švietimą ir sveikatos apsaugą), palaikyti glaudžius žmonių socialinius ryšius ir santykius, plėtoti energiją, žaliavas ir kitus gamtinius išteklius taupančias technologijas, išsaugoti pagrindines ekosistemas ir ekologinius procesus, biologinę įvairovę.
Valstybės, įmonės (pirmiausia pramonės) turi derinti veiklos finansinius rezultatus, socialinę atsakomybę ir ekologinį poveikį, keisti gamybos procesus ir gaminius taip, kad sumažėtų jų neigiamas poveikis aplinkai ir gyventojų socialinei gerovei, įgyvendinti aplinkos teršimą ir gamtinių išteklių sąnaudas mažinančias aplinkosaugos priemones (taip pat prevencines), suderinti visų suinteresuotų šalių (investuotojų, vartotojų, darbuotojų, tiekėjų, šalia pramonės įmonių esančių gyvenviečių gyventojų ir kitų), kurias veikia pramonės plėtra, ekonominius ir socialinius interesus.
1054
subalansuota plėtra