tvakomosios komsijos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos vietinės vykdomosios valdžios institucijos, veikusios apskrityse per 1794 sukilimą sukilėlių kontroliuojamoje teritorijoje. Įsteigtos vietoj civilinių ir karinių tvarkomųjų komisijų. Lietuvoje buvo pavaldžios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centro deputacijai, t. p. T. A. B. Kosciuškos įgaliotiniams prie sukilėlių karinių dalinių. Susidėjo iš 21 nario (komisaro; 8 bajorai, 8 miestiečiai ir 5 dvasininkai); komisarai buvo Varšuvos vyriausybės paskirti remiantis civilinių ir karinių tvarkomųjų komisijų rekomendaciniais sąrašais. Turėjo 7 skyrius: finansų, kariuomenės aprūpinimo, maitinimo, ryšių, saugumo, švietimo, teisingumo. Pagrindinės funkcijos – mobilizacija, kariuomenės apgyvendinimas ir išlaikymas, Połanieco universalo įgyvendinimas. Tvarkomosios komisijos buvo pirmosios vietos valdžios institucijos, kurios Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Lenkijoje reguliavo privačių dvarų savininkų ir jų valstiečių santykius. Jų veiklą Lietuvoje ribojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centro deputacijos apibrėžta kompetencija.
1777