tvenkini žuvininkỹstė, žemės ūkio šaka – žuvų auginimas specialiai įrengtuose žuvininkystės tvenkiniuose. Šiltavandenės žuvys (karpiai, karosai, lynai, baltieji amūrai, plačiakakčiai, eršketai) auginamos lėtai tekančio vandens su minkštu dumblėtu dugnu tvenkiniuose; tinkamiausia vandens temperatūra 20–25 °C. Šaltavandenės žuvys (vaivorykštiniai upėtakiai, palijos) auginamos pratekančiuose, šaltinių maitinamuose, mažuose kieto akmenuoto dugno tvenkiniuose; tinkamiausia vandens temperatūra 12–16 °C. Prekinės žuvys auginamos 1, 2 arba 3 metus. Trukmė priklauso nuo žuvų rūšių, jų augimo greičio ir vietovės klimato ypatumų. Tvenkinių žuvinikystė atsirado apie 2000 prieš Kristų Kinijoje, vėliau Europoje. Daugiausia tvenkinių žuvų augina Kinija, Japonija, Indija, Jungtinės Amerikos Valstijos. Šiaurės pusrutulio šalyse paplitę karpiai, baltieji amūrai ir margieji plačiakakčiai, bizonžuvės, katžuvės, unguriai, upėtakiai ir kitos lašišinės žuvys, Pietų pusrutulio šalyse – karpiai, tilapijos. Pasaulyje auginama apie 200 žuvų rūšių ir kitų vandens gyvūnų.
Lietuvoje
Lietuvoje 20 a. pradžioje Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernijose buvo 27 tvenkinių ūkiai, kurie turėjo 1300 ha tvenkinių. 1934–38 buvo realizuojama apie 76,5 t tvenkinių žuvų per metus. 1938 buvo 1380 ha tvenkinių. Per II pasaulinį karą tvenkiniai buvo apleisti. Po karo (iki 1957) tvenkinių žuvinikystė atkūrimu ir plėtojimu rūpinosi Mažosios žvejybos trestas (priklausė Klaipėdos žuvų pramonės valdybai). 1957 valstybiniai žuvininkystės ūkiai turėjo apie 300 ha tvenkinių. Sparčiau plėtoti tvenkinių žuvinikystę imta 1959. Buvo sukurti nauji ūkiai, tarp jų didžiausi – Išlaužo, Kazlų Rūdos, Kietaviškių, Paupio, Rokiškio, Daugų, restauruoti ir išplėtoti senieji. 20 a. 9 dešimtmetyje buvo apie 8600 ha tvenkinių; visuose ūkiuose buvo išauginama apie 5–6 tūkst. t žuvų, daugiausia karpių. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę daug ūkių privatizuota. 21 a. pradžioje prekines tvenkinių žuvis augino 17 bendrovių ir apie 50 ūkininkų; bendras tvenkinių plotas siekė 10 500 ha.
1991