Tvẽrų bažnýčia, Švč. Mergẽlės Marjos Apsilañkymo bažnýčia, 19 a. pabaigos–20 a. pradžios liaudies architektūros, su pavienėmis stilinėmis formomis sakralinis statinys. Didžiausia Lietuvoje medinė bažnyčia.
Su šventoriaus tvora ir vartais, dviem kopytėlėmis ir varpine sudaro ansamblį. Šventoriaus tvoroje (pastatyta 1870, restauruota 2004) – vieninteliai Lietuvoje žemaitiškojo baroko vartai; akmenų mūro tvoroje įkomponuota 14 Kryžiaus kelio stočių. Viena koplytėlė su ornamentuotu kryželiu (1861, restauruota 1969; joje būta 6 skulptūrų), kita koplytėlė dviaukštė su penkiais ornamentuotais kryželiais (pastatyta 19 a. pabaigoje, restauruota 1969; joje būta 7 skulptūrų). Varpinės pirmas aukštas akmenų mūro, antras raudonų plytų mūro; pastatyta 1907, remontuota apie 1941.
Bažnyčia
Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia Tveruose
Bažnyčia yra didžiausia Lietuvos medinė bažnyčia. Ji dvibokštė, pseudobazilikinė (pseudobazilika) trinavė (nava), stačiakampio plano, su trisiene apside bei šoninių navų erdves pratęsiančiomis šiaurės rytų ir pietryčių zakristijomis. Stogas vidurinės dalies dvišlaitis, apsidės trišlaitis, bokštų aštuonkampis piramidinis, visas dengtas skardos lakštais. Pamatai akmenų mūro, sienos rąstų, tik bokštų viršutinių dalių medinės karkasinės konstrukcijos. Bokštų pirmuose tarpsniuose prieangiai, antruose – emporos.
Fasadai liaudies architektūros, su pavienėmis stilinėmis formomis, sukurti pagal neogotikos principus (panaši bažnyčia stovi Kaltinėnuose, Šilalės rajono savivaldybė). Virš karnizų iškilę, apačioje sąvaržomis pažymėti jų bokštai viršuje aštuonkampiai, su piramidinėmis smailėmis. Priekinį fasadą viduryje pabrėžia aukšti arkiniai langai su stačiakampiais apvadais. Panašūs langai išdėstyti po bokštais bei šoniniuose fasaduose. Presbiterijos stogo apačia pakelta, tad sienos daug aukštesnės nei navų dalies. Fasadai apkalti horizontaliomis lentomis, profiliuotas pastogės karnizas su dantukais. Virš frontono, bokštų, apsidės kyla metalo kryžiai.
Bažnyčios viduje dominuoja vidurinės navos erdvė, dengta cilindriniu skliautu. Navas skiriančių stulpų su išplėstais į šoną kapiteliais eilės sudaro arkadų iliuziją. Vidurinės navos ir ją tęsiančios presbiterijos sandūroje yra sija su krucifiksu bei šventųjų skulptūromis. Liturginiai objektai sudaro ypatingą (lyg iš senų laikų paveldėtą) emocinę terpę. Didysis altorius barokinis. Architektūriniai motyvai, vingrios voliutų kreivės, gėlių vazos, gausios šventųjų ir angeliukų skulptūros bei puikiais drožiniais įrėminti paveikslai susilieja į nedalomą visumą. Į ją harmoningai įsilieja ir prie presbiterijos sienos, šalia ložės, pritvirtinta skulptūromis dekoruota sakykla su baldakimu bei vargonų choras su giedotojų ložėmis.
Viduje išliko vertingų paveikslų: Šv. Pranciškus (18–19 a.), Šv. Juozapas (18 a.), Švč. Mergelė Marija su kūdikiu (17–18 a.), Marija Rožančinė (18 a.), Šv. Motiejus (18 a.), t. p. vertingi aptaisai šių paveikslų: Šv. Simonas (metalas, sidarbras; 18 a.), Marija ir Elžbieta (metalas, 19 a.), Šv. Antanas (metalas, 19 a. antra pusė) bei altorėlis su 6 bareljefais ir 5 skulptūromis (19 amžius).
Tverų bažnyčios šventoriaus koplytėlė (1932 nuotrauka; Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)
Tverų bažnyčios šventoriaus vartai (1932 nuotrauka; Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)
Tverų bažnyčios planas (1956 brėžinys; Kultūros paveldo centro Paveldosaugos biblioteka)
Dievo Motinos ikona
Bažnyčios interjero svarbiausias elementas – nuo seno malonėmis garsėjanti Dievo Motinos ikona didžiajame altoriuje. Ikona kartoja Rusioje paplitusį Tichvino Dievo Motinos provaizdį, kur hodegetrijos ikonografinis modelis kiek modifikuotas, papildytas Dievo Motinos Eleusos vaizdavimo bruožais. Kaip ir Tichvino ikonoje, čia Dievo Motina laiko laiminantį Kūdikėlį Jėzų su Šventojo Rašto ritinėliu savo kairėje, o dešine ranka į jį rodo, tačiau galvą laiko ne frontaliai, kaip būdinga hodegetrijos atvaizdams, bet nuolankiai palenkusi į Išganytoją; tokiu būdu primena Eleusos atvaizdus, kur motina vaizduojama priglaudusi sūnų prie savo skruosto. Dar vienas šio ikonografinio tipo savitumas – Kūdikėlio Jėzaus laisvai sukryžiuotos kojos, kai viena pėda matyti, kaip įprasta, – iš šono, o kita – žaismingai iš vidinės pusės atsukta į žiūrovą. Tokia hodegetrijos atmaina sutinkama jau Bizantijoje 10–11 a., tačiau galutinai susiformavo ir kaip Tichvino Dievo Motinos ikonos kartotė paplito 16 a. pradžioje.
Dievo Motino ikona
Tverų ikonos kolorito pobūdis, energingas, tarytum žiežirbuojantis linijinis piešinys, sodrios raudona ir purpurinė spalvos, gausus auksavimo (vadinamojo asisto) naudojimas artimas vėlyvajai 16 a. pradžios Naugardo ikonų tapybos mokyklai ar iš jos išaugusiai ankstyvajai Maskvos mokyklai. 15 a. pabaigoje–16 a. pradžioje Maskvos kunigaikštystės ikonas primena Tverų Dievo Motinos veido bruožų, jos akių, nosies, lūpų proporcijos, kontempliatyvios ramybės nuotaiką kurianti subtili ir švelni veido išraiška. Ant medžio lentų tempera tapytos ikonos stilistika, Dievo Motinos veido forma ir modeliavimas, Jėzaus figūros padėtis ir proporcijos leidžia kūrinį datuoti 16 a. pradžia (tikslesniam jo datavimui duomenų nepakanka).
Ikonos foną dengia sidabriniai paauksuoti aptaisai, sujungti su jos rėmu, prie kurio primontuotos ikonai uždaryti skirtos durelės. Šie aptaisai paminėti 1675–77 bažnyčios vizitacijoje. Tai vieni seniausių mūsų laikus pasiekę tokio tipo altorinio paveikslo aptaisai Lietuvoje. 16 a. ikona su aptaisais buvo įtraukta į dar vieną, jau vėlyvojo baroko ikonografinę sistemą: ji laikoma angelų ir karūnuojama Švenčiausiosios Trejybės. Ikoną įtraukiantis į savo kompozicinę struktūrą paveikslas sukurtas 18 a. antroje pusėje. Jis pakeitė kitą, iki 1741 gaisro ikoną supusį paveikslą (jame buvo vaizduojami keturi angelai, du iš jų laikė stebuklingąjį atvaizdą ir degančias žvakes, o kiti du, laikydami palmės šakas, vainikavo šventąją ikoną karūna).
Ikoną 17 a. pradžioje iš Maskvos karų atsigabeno Tverų tijūnas Elijas Ilgovskis. Iš pradžių E. Ilgovskis ikoną laikė savo dvare, tačiau po to, kai ten apsinakvojęs Rietavo dekanas Jokūbas Klopotovskis naktį ją pamatė švytint, ikoną padovanojo bažnyčiai. Po pirmojo stebuklo Ilgovskio dvare Dievo Motinos ikonos stebuklingumas ėmė garsinti Tverų bažnyčią. Per porą dešimtmečių ikona, matyt, jau buvo pelniusi stebuklingojo atvaizdo šlovę visoje Žemaitijoje, nes 1646 Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius nurodė rašyti Tverų Švč. Mergelės Marijos atvaizdo stebuklus į atskirą knygą. Greičiausiai Tverų Dievo Motinos stebuklai buvo užrašinėjami, tačiau rankraštinės knygos neišliko.
Tverų bažnyčią ne kartą siaubė gaisrai ir per visus juos malonėmis garsėjanti Dievo Motinos ikona išliko nesuniokota ugnies. Pasakojama, kad po 1747 gaisro ikona buvo rasta prie šventoriaus tvoros, tik vienas jos kampas buvęs truputį apdegęs. Per kitą gaisrą Tverų Dievo Motinai buvo melstasi, ir gaisras stebuklingai liovėsi.
Bažnyčios istorija
Tverų bažnyčios vidus (Vytauto Didžiojo universitetas)
Pirmosios Tverų bažnyčios tiksli pastatymo data nėra žinoma. Dar prieš suteikiant fundaciją 1618 ją pastatė Tverų tijūnas E. Ilgovskis. 1630 surašytame testamente E. Ilgovskis prašė būti palaidotas savo pastatytoje bažnyčioje. 1670 tuometinio Tverų klebono Jono Romano Paškevičiaus bažnyčia buvo perstatyta. Už didžiojo altoriaus klebono Jono Tipševičiaus lėšomis sumūryta kripta, į kurią perkelti fundatoriaus E. Ilgovskio palaikai. 1741 bažnyčia sudegė, jos atstatymu rūpinosi Žemaičių kanauninkas Motiejus Steckis. 1748 bažnyčią Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo titulu konsekravo vyskupas Antanas Domininkas Tiškevičius.
19 a. pabaigoje greičiausiai dėl prastos senosios bažnyčios būklės nuspręsta statyti naują bažnyčią. Telšių vyskupijos kanceliarijos raštas tuometiniam Tverų klebonui Jonui Laduzai 1885 liudija, kad iš pradžių buvo siekiama gauti leidimą statyti mūrinę bažnyčią. Statybų organizatorius buvo Rietavo savininkas Bogdanas Oginskis (1848–1909). 1897 buvo išduotas leidimas statyti naują medinę bažnyčią senosios vietoje pagal pateiktą planą ir klebono Juozapo Nonevičiaus (1840–1918) apskaičiuotas išlaidas. Nei statybų planas, nei statybas vykdęs architektas nėra žinomi. Manoma, kad statybos buvo baigtos tais pačiais metais, nes jau 1897 lapkritį klebonas J. Nonevičius sudarė sutartį su tapytoju ir auksuotoju Aleksandru Zaborskiu dėl bažnyčios vidaus ištapymo ir altorių paauksavimo. 20–21 a. žymesnių bažnyčios architektūros ir jos puošybos pakeitimų nedaryta.
Liepos 2-ąją bažnyčioje vyksta Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo atlaidai.
2271
3265
A. Jankevičienė Lietuvos medinė sakralinė architektūra Vilnius 1998, Lietuvos medinės bažnyčios, koplyčios ir varpinės Vilnius 2007.