Rocca Guaita tvirtovė San Marino mieste (10 a., dabartinį pavidalą įgavo 15 a. antroje pusėje)
tvirtóvė, ilgalaikis fortifikacinis įrenginys (fortifikacija) karinių įtvirtinimų sistemos strategiškai svarbiausioje vietoje. Tikslas – sulaikyti priešą. Turėjo nuolatinę įgulą, parengtą kovai ilgos apgulties sąlygomis. Sausumos tvirtovės buvo statomos prie svarbių sausumos kelių, jūrų – prie vandens kelių. Jūrų tvirtovių akvatorijoje buvo telkiamas, formuojamas ir rengiamas operacijoms karinis laivynas, o grįžęs po operacijos į tvirtovę – papildomas atsargomis, remontuojamas. Jūrų tvirtovė dažniausiai turėjo kelis patogius ir išėjimus į jūrą arba vidinį reidą. Pirmosios tvirtovės buvo ištisinės – pylimais, medžių poliais, akmenų siena aptvertos, vandens grioviais apsuptos sodybos, gyvenvietės, pilys.
Atsiradus nuolatinėms kariuomenėms mūro sienomis su bokštais buvo aptveriami miestai. Miestai tvirtovės buvo Kartagina, Roma, Sirakūzai, Bizantijas. Tvirtovės viduryje būdavo citadelė (graikai ją vadino akropoliu, romėnai – kapitolijumi). Jei aptvarinė siena būdavo pralaužiama, citadelė gindavosi savarankiškai.
Viduriniaisiais amžiais Europoje ištisinės tvirtovės buvo feodalų pilys, įtvirtinti vienuolynai, miestai. 15 a. pradėjus iš ketaus lieti sienas ardančius artilerijos sviedinius, jos buvo žeminamos ir storinamos, bokštai sulyginami su sienomis, bet praplečiami ir iškišami priekin. Aptvarą supo įtvirtintais šlaitais griovys. Viduje palei sienas būdavo pylimas patrankoms pastatyti. Aptvaro frontą nuo sienų gindavo šauliai ir artilerija, tvirtovės prieigas ir griovį – patrankos iš bokštų. 15–19 a. pradžioje naudoti bastioniniai aptvarai (bastionas). Kadangi sukurtos didžiulės armijos ėmė apeidinėti ištisines tvirtoves, tai 19 a. buvo pradėta statyti po kelias, viena nuo kitos per 20–40 km nutolusias, tvirtoves – tvirtovių rajonus.
Careveco tvirtovė Bulgarijoje (12 a. pabaiga)
Suomenlinnos tvirtovės bastionai Helsinkyje (Suomija, 18 a.)
Juose pagrindiniai statiniai buvo fortai. Atsirado fortinės tvirtovės. Iš pradžių fortinė tvirtovė turėjo vieną fortų žiedą. Fortų atstumas vienas nuo kito buvo 1,5–2 km, jų atstumas nuo centro – 2–3 km. 19 a. antroje pusėje, atsiradus graižtvuotoms toli šaudančioms patrankoms, imta statyti po antrą fortų žiedą dar toliau nuo tvirtovės centro. Per I pasaulinį karą buvo mažosios, galinčios ginti tam tikrą punktą, ir didžiosios fortinės tvirtovės. Didžiosios tvirtovės pirmieji gynybiniai fortai buvo per 6–8 km, antrieji – per 3–4 km nuo centro; tarp jų – pagrindinė tvirtovės pozicija. Didžiųjų tvirtovių įgulose būdavo iki 200 tūkstančių žmonių, iki 800 artilerijos pabūklų, apie 1000 šaudmenų kiekvienam pabūklui. Tačiau ir tokios tvirtovės nesulaikė puolančių armijų, pvz., Antverpeno, Lježo tvirtovės laikėsi po 12, Kauno tvirtovė – 11 dienų.
Tarp I ir II pasaulinių karų buvo statomi įtvirtinimo ruožai – linijos, pvz., Mannerheimo linija, Zygfrydo linija, Maginot linija; į jas įeidavo ir tuose ruožuose esančios tvirtovės. Šie fortifikaciniai įrenginiai po II pasaulinio karo prarado karinę paskirtį; kai kurios tvirtovės pripažintos architektūros paminklais, jose įrengti muziejai.