Vileišių rūmų Vilniuje metalinė tvora
tvorà, užtvara kam nors apriboti. Būna aklinos arba ažūrinės sienelės pavidalo, pagal konstrukciją – ištisinė arba karkasinė (su stupeliais), kai kada su cokoliu, stogeliu, bokštais, pagal paskirtį – apsauginė, gynybinė, dekoratyvinė. Tvoromis aptveriami statiniai, jų kompleksai, sodybos, kiemai, sodai, žemės sklypai, parkai, kapinės. Įvažiuoti ir įeiti tvorose įtaisomi vartai, varteliai. Daroma iš lentų, kartelių, karčių, statinių, strypų, skardos, lygios arba spygliuotos vielos, vielos tinklo, plytų arba akmenų mūro, surenkamųjų gelžbetoninių plokščių arba kitų elementų, monolitinio gelžbetonio, iš izoliuotų nuo žemės laidų, per kuriuos leidžiama elektros srovė (elektrinė tvora), iš krūmų, gėlių (gyvatvorė). Mūrinė tvora kai kada tinkuojama, puošiama arkadomis, karnizais, nišomis, vienšlaičiu arba dvišlaičiu stogeliu, skaidoma architektūros elementais, metalinė puošiama įmantriais ažūriniais štampuotais arba kaltais ornamentais, medinė – drožiniais.
LIETUVOJE papilių ir kitose senovės gyvenvietėse, piliakalniuose randama gynybinės paskirties tvorų (piliakalniuose jos sudarydavo iki 6 gynybos linijų) liekanų (vartų, stulpaviečių fragmentų); seniausių tvorų būta medinių. Miestuose viduriniaisiais amžiais medinėmis, akmenų ir plytų mūro tvoromis buvo atitveriami kiemai nuo gatvės. Kai kurios užtvaros vėliau virto sienomis. Baroko ir klasicizmo laikotarpiu paplito lauko akmenų (aplink bažnyčių šventorius, kapines) ir lygių sienų (Benediktinų vienuolynas Vilniuje), su cokoliu, arkada, karnizu, vienšlaičiu ar dvišlaičiu čerpių stogeliu (Šv. Mikalojaus bažnyčia Vilniuje) tvoros; tvorose buvo išmūrijamos nišos, koplytėlės (Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje). Prie tvorų buvo šliejamos arkinės galerijos su sienų tapyba (Tytuvėnų Bernardinų vienuolyno ansamblio kluatro siena). Klasicizmo laikotarpiu mūrinės tvoros skaidytos į architektūros orderinius elementus (Šv. Mykolo bažnyčia Vilniuje).
Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios Vilniuje tvora
18 a. tvertos ir mūrinio cokolio tvoros su stulpais bei grotomis arba su metaline baliustrada tarp stulpų (Rokiškio dvaro parkas). Vėlyvuoju istorizmo laikotarpiu vyravo lenktų plieno strypų, kartais su štampuotos skardos ar ketinėmis detalėmis grotų tvoros (Vileišių rūmai Vilniuje) arba tvorelės (balkonų, parapetų, antkapinių paminklų, presbiterijų). Šio tipo tvoros būdingos ir 20 a. pradžios moderno laikotarpiu.
medinė tvora iš pinučių
Iki 20 a. vidurio kaimų ir miestelių sodybų tvoros dažniausiai buvo medinės – iš žiogrių (pinučių), statinių ir karčių (gulsčių arba pusiau gulsčių). Žiogrių (Žemaitijoje) arba pinučių dažniausiai iš eglišakių (Aukštaitijoje) tvoros buvo horizontalaus arba vertikalaus pynimo. Horizontalaus pynimo žiogrių tvoromis tverti daržai, bandotakiai, gardai, vertikalaus pynimo – sodybos, sodai, darželiai. Statinių (kaltinėmis) tvoromis (paplito 20 a.) buvo tveriami sodai, daržai, kiemai. Gulstinės karčių tvoros darytos retos žardinės arba tankios. Žardinėmis tvertos ganyklos (Žemaitijoje iki 19 a. ir kai kurie laukai), bandotakiai, gulstinėmis tankiosiomis – sodybos, kiemai, pusiau gulsčių karčių – sodybos, sodai, daržai, kiemai.
Tvora nuo gatvės pusės, aplink gerąjį kiemą ir gėlių darželį būdavo gražesnė. Pajūrio ir pamario žvejų sodybose dažniausiai buvo tveriamos senų tinklų, daigynams nuo vėjo apsaugoti – šiaudų ir nendrių tvoros. Nuo 20 a. pradžios valstiečių sodybos tveriamos ir plytų, dolomito, lauko akmenų, nuo 20 a. antros pusės – ir vielos tinklo tvoromis, želdinamos vakarinių tujų, paprastųjų buksmedžių, blizgančiųjų kaulenių ir kitų želdinių gyvatvorėmis.
2160
847