Ugándos istòrija
Ikikolonijiniai laikai
Manoma, dabartinės Ugandos teritorijoje žmonės gyveno jau vėlyvajame paleolite (išliko to laikotarpio materialiosios kultūros paminklų). Dauguma gyventojų (bantų genčių ir nilotų) atsikėlė pirmame tūkstantmetyje po Kristaus. 10–11 a. krašto pietryčiuose susikūrė Kitaros valstybė, bet 16 a. dėl karų ir vidaus nesantaikos suiro. Jos teritorijoje susidarė keletas savarankiškų valstybių: Bunjoro, Buganda, Ankole, Toras. 19 a. pradžioje iškilusi Buganda iki amžiaus vidurio pajungė daugumą gretimų valstybių ir tapo galingiausia regione. 19 a. viduryje Bugandoje pradėjo lankytis arabų pirkliai. 19 a. 8 dešimtmetyje į šalį ėmė skverbtis britai, vokiečiai, prancūzai. 1877 atvyko protestantų, 1879 – katalikų misionieriai; pradėjo plisti krikščionybė, anglų kalba, kūrėsi mokyklos.
Bugandos valdovas Mutesa I su savo rūmininkais (1888, G. T. Bettany knygos The World's Inhabitants iliustracija)
Kolonijinis laikotarpis
1894–96 Buganda, Ankole, Toras, Bunjoro ir kai kurios kitos gretimos teritorijos paskelbtos Didžiosios Britanijos protektoratu (1900 protektoratas pavadintas Uganda). Kolonijiniais laikais Uganda priklausė Britanijos Rytų Afrikai. Didžioji Britanija įvedė netiesioginio valdymo sistemą; buvusias karalystes pavertė autonominėmis provincijomis, paliko jų valdovų (kabakų) valdžią, įteisino esamą žemės nuosavybę ir prievoles. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje į šalį atvyko daug darbininkų iš Indijos, jie tiesė kelius ir geležinkelius, vėliau dalis jų liko gyventi Ugandoje. Kolonijinė valdžia vertė vietos gyventojus auginti eksportinius augalus (vilnamedžius, kavamedžius). Kūrėsi žemės ūkio produkcijos perdirbimo įmonės. 20 a. 3–4 dešimtmetyje pradėjo steigtis vietos gyventojų politinės organizacijos, kurios reikalavo savivaldos. Po Antrojo pasaulinio karo tautinis judėjimas dar labiau sustiprėjo. 1960 susikūrusi Ugandos liaudies kongreso (vadovas M. A. Obote) partija pareikalavo nedelsiant suteikti Ugandai nepriklausomybę.
Nepriklausoma Uganda
pirmasis Ugandos ministras pirmininkas M. A. Obote iškilmėse po Ugandos nepriklausomybės paskelbimo (Kampala, 1962 10 10)
1962 10 09 Uganda paskelbta nepriklausoma federacine respublika. Vyriausybės vadovu tapo M. A. Obote. 1963 prezidentu paskelbtas Bugandos karalius Mutesa II. Šalyje prasidėjo valstybės centralizavimo šalininkų (vadovas M. A. Obote) ir priešininkų kova. 1966 M. A. Obote nuvertė Mutesą II ir pasiskelbė prezidentu. 1967 priimta konstitucija panaikino paveldimų valdovų statusą, Ugandą paskelbė unitarine respublika, išplėtė prezidento teises. 1968–70 pradėtas stiprinti valstybinis sektorius, plėtoti ryšiai su komunistinėmis valstybėmis. 1971 01 karinį perversmą įvykdęs kariuomenės vadas I. Aminas Dada pasiskelbė Ugandos prezidentu ir ministru pirmininku. M. A. Obote su savo šalininkais pabėgo į Tanzaniją. Šalyje uždraustos politinės partijos, įsigalėjo karinė diktatūra. Ekonominiai sunkumai sustiprino etninę ir religinę nesantaiką. 1978 prasidėjus I. Amino Dados išprovokuotam ginkluotam konfliktui su Tanzanija dėl pasienio sričių padėtis dar pablogėjo. Suaktyvėjo ir emigrantai Tanzanijoje, siekiantys nuversti I. Amino Dados režimą.
1979 pradžioje I. Aminui Dadai priešiškos jėgos įkūrė Ugandos nacionalinio išsivadavimo frontą. 1979 04 13 sukilėliai, remiami Tanzanijos kariuomenės, nuvertė I. Aminą Dadą. Sudaryta Nacionalinė konsultacinė taryba (aukščiausia valstybės valdymo institucija), bet vidaus padėtis liko nestabili – šalyje vyko politinių grupuočių kova dėl valdžios, nuolat keitėsi vyriausybės. 1980 12 prezidentu (valstybės ir vyriausybės vadovu) išrinktas M. A. Obote. Jis nesėkmingai bandė griežtomis priemonėmis stabilizuoti šalyje padėtį ir įvesti tvarką. 1981 prasidėjęs partizaninis karas (vienas vadų Y. K. Museveni) tęsėsi iki 1985. 1985 M. A. Obote vėl buvo nuverstas. 1985–86 šalyje pasikeitė kelios vyriausybės. Nuo 1986 prezidentas Y. K. Museveni (1996 išrinktas, 2001, 2006, 2011, 2016 perrinktas). Valdžioje įsitvirtino jo vadovaujamas provyriausybinis Nacionalinio pasipriešinimo judėjimas (įkurtas 1979). Liberalios reformos šiek tiek pagerino ekonominę padėtį, bet politinė padėtis liko įtempta. 1998 Ugandos vyriausybė surengė karinę intervenciją į pilietinio karo apimtą Kongo Demokratinę Respubliką; tai išprovokavo karinius susirėmimus su Ruanda, tik įsikišus tarptautinei bendrijai 2001 jie buvo nutraukti. 2011 ir 2016 parlamento rinkimus vėl laimėjo Nacionalinio pasipriešinimo judėjimas. 2017 12 įstatymu panaikintas prezidento amžiaus 75 m. ribojimas, dėl kurio Y. K. Museveni nebūtų galėjęs dar kartą siekti būti perrinktas. 2019 02 Ugandos valdančioji partija patvirtino Y. K. Museveni savo kandidatu per 2021 prezidento rinkimus.
Jungtinių Tautų (nuo 1962), Afrikos Sąjungos (iki 2002 Afrikos vienybės organizacija; nuo 1963) narė. Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 2012.
Ugandos konstitucinė santvarka