ùgdymas, mokymas, lavinimas (intelektinių, fizinių ir praktinių gebėjimų plėtotė), įgūdžių, gebėjimų ir vertybinių nuostatų formavimas.
Ugdymo turinio kaitą lemia visuomenės gyvenimo politiniai, ekonominiai, socialiniai, kultūriniai pokyčiai, edukologijos mokslo raida, tyrimų duomenys apie ugdymo tikslų įgyvendinimo rezultatus. Ugdymas, kaip sudėtinė socializacijos dalis, veiksmingai keičia asmenybės dorines nuostatas, jos visuomeninę sąmonę, kuri suformuoja elgesį. Ugdymo procesas vyksta konkrečioje istorinėje ir kultūrinėje aplinkoje, kolektyve arba individualių ugdytojo ir ugdytinio santykių aplinkoje, dirbant su skirtingomis asmenybėmis, taikant specifišką ugdymo turinį, metodus ir metodologines priemones, atitinkamai šį procesą taisant, kryptingai valdant ir tobulinant. Ugdymo procese žinios apie dorines vertybes (tapusias įsitikinimais ir įpročiais) plečia individo sąmonę, intelektą.
vyksta matematikos pamoka
Ugdymo pagrindiniai principai paremti tikrovišku, aktualiu, patraukliu, motyvuojančiu, aiškiu ir tiksliu, t. y. nukreiptu į konkretų tikslą ir adresatą, mokymu ir mokymusi, ugdytojas siekia suteikti ugdytiniams savarankiškumo, sudaro galimybių prisiimti įvairias funkcijas ir atsakomybę, skatina plėsti akiratį.
Įvairios ugdymo sampratos
Ugdymo esmę daugelis tyrinėtojų aiškina skirtingai, nes laikosi įvairių filosofinių, psichologinių, sociologinių ir kultūrinių koncepcijų. Vieni pabrėžia ugdytojo veiklą, procesinį ugdymo aspektą, kiti – turinį, t. y. kokiu žmogumi ugdytinis turi tapti. Ugdymas nagrinėjamas įvairiais aspektais – kaip sąveika, bendravimas, santykiavimas, veikla, valdymas ir kita.
Pragmatikams (pragmatinė pedagogika) ugdymas yra individo pritaikymas prie praktinių gyvenimo poreikių.
Egzistencinės ir humanistinės pedagogikos atstovams ugdymo prasmė – pagalba, kurią ugdytojas gali teikti ugdytinio saviugdai, ugdymo tikslas – savęs pažinimas, asmenybės laisvės ugdymas.
Neotomistinės pedagogikos požiūriu, ugdymo prasmė yra aktyvaus individo religingumas.
Psichologinės pedagogikos kryptys gilinasi į ugdytinio aktyvumo prigimtį, psichinių procesų ir savybių ugdymo problematiką.
Biopsichologinė pedagogika laikosi požiūrio, kad įgimti instinktai skatina vaiko raidą, o aplinkos poveikis ją slopina, todėl ugdymo procesas turi garantuoti laisvą vaiko raidą.
Biheiviorizmas ugdymo proceso esminiu veiksniu laiko reakcijų pastiprinimą teigiamais ar neigiamais poveikiais.
Dinaminės psichologijos atstovai ieško ugdymo ir ugdymosi proceso varomųjų vidinių jėgų, t. y. motyvacijos.
Sociologinės ir kultūrinės bei gyvenimo pedagogikos kūrėjai ugdymą laiko neatsiejamu visuomenės ir asmenybės gyvenimo istoriniu procesu, pabrėžia socialines ir kultūrines vertybes, kurias turi perimti ugdytinis, pedagoginio veikimo (proceso) formas ir metodus, bando susieti ugdymo turinį ir formą.
Šiuolaikinės pedagoginės neopozityvizmo ir kibernetikos kryptys daugiau domisi mokomosiomis priemonėmis ir intelekto lavinimu (instrumentalizmas, programuotasis mokymas, kompiuterinis mokymas ir kita).
Ugdymo tyrimai Lietuvoje
Lietuvoje ugdymo problemas daugiausia nagrinėjo V. Aramavičiūtė, B. Bitinas, L. Jovaiša, S. Šalkauskis (jis sukūrė terminą ugdymas), J. Vaitkevičius.
S. Šalkauskis Pedagoginiai raštai Kaunas 1992; B. Bitinas Ugdymo filosofijos pagrindai Vilnius 1996; L. Jovaiša Edukologijos pradmenys Kaunas 1997; V. Aramavičiūtė Ugdymo samprata Vilnius 1998.