ùgdymo sistemà, mókymo sistemà, istoriškai susiformavusi mokymo ir ugdymo proceso organizavimo forma. Apima požiūrį į ugdytinį, ugdymo tikslą, ugdymo turinį, mokymo metodus, ugdytojo ir ugdytinio sąveiką.
Pirminėje visuomenėje ugdymas vyko laikantis kolektyvinio mokymo principo, t. y. kaip savaimingas patirties ir žinių perėmimas. Vaikai, nuolat kartodami suaugusiųjų veiksmus, įgydavo darbo įgūdžių. Tėvai buvo svarbiausi ugdytojai. Teorinių pamokų nebūdavo. Senovės Kinijos, Egipto rankraščiuose randama minčių apie auklėjimą, ugdymą ir ugdymo sistemą. Kinijoje ugdymo sistemos teorinius pagrindus 6 a. pr. Kr. parengė kinų filosofas Konfucijus, filosofiškai pagrindęs prigimtinę žmonių nelygybę (jo sukurta scholastinė etinė ir politinė ugdymo sistema Kinijoje išliko iki 20 amžiaus). Žydai, siekdami išugdyti dievobaimingus, paklusnius vaikus, vadovavosi Dievo įsakymais. Antikoje žymiausios buvo Atėnų ir Spartos ugdymo sistemos (senovės Graikijos švietimas). Romėnai ugdymo sistemą ir jos principus perėmė iš graikų (senovės Romos švietimas).
Viduramžiais vyravo iš antikos perimta ir pertvarkyta septynių laisvųjų menų sistema. Visuomeninio ugdymo sistemos buvo labai panašios ne tik mokomaisiais dalykais, bet ir dėl mokymo įstaigų struktūros, didaktinių priemonių bei mokyklinių drausmės nuostatų. Stiprėjant pasaulietinės kultūros elementams pradėta abejoti religinėmis tiesomis, todėl atsirado religija grįstos filosofijos reikiamybė. 12–13 a. susiformavusi scholastika mėgino sutaikyti tikėjimą ir protą, religiją ir mokslą.
Renesanso laikotarpiu humanizmo pasaulėžiūra, idėjos buvo diegiamos ir švietimo įstaigose. Humanistus itin domino meno sritis. Jie teigė, kad tik menas ir estetinis auklėjimas gali padėti pertvarkyti pasaulį, išspręsti svarbiausius socialinius prieštaravimus. Humanistai pasisakė prieš scholastinį mokymą ir griežtą drausmę, į vaiką žiūrėjo su pagarba, stengėsi jį sudominti, išugdyti jo poreikį siekti žinių. Italų filosofas Vittorino da Feltre (1378–1446) 1423 Mantujoje įkūrė mokyklą Džiaugsmo namai. Joje pagrindiniai mokomieji dalykai buvo klasikinės kalbos ir literatūra, vaikai mokyti ir matematikos, astronomijos, jiems rengta išvykos į gamtą, buvo rūpinamasi žaidimais, fizinių ir dvasinių žmogaus galių ugdymu. F. Rabelais knygoje Gargantiua ir Pantagriuelis (Gargantua et Pantagruel 5 knygos 1534, lietuviškai 1970) atskleidė scholastinio auklėjimo esmę jam priešppriešindamas humanistinio ugdymo sistemą: įvairiapusį mokymą, savarankiško mąstymo, kūrybingumo ir aktyvumo skatinimą. T. More’as, remdamasis Atėnų ugdymo sistema, didelę reikšmę teikė fiziniam lavinimui, pirmasis iš Renesanso atstovų iškėlė idėją, kad reikia ir galima panaikinti fizinio ir protinio darbo priešpriešą.
Šviečiamojo amžiaus atstovai kritikavo scholastiką, visuomenės pertvarkos pagrindine priemone laikė švietimą, todėl kėlė asmenybės ugdymo, atitinkančio natūralią prigimtį, idėjas. Žymiausi 17 a. vidurio–18 a. pedagogikos atstovai J. A. Komenský, J.‑J. Rousseau, J. Locke’as yra natūralistinės ugdymo teorijos kūrėjai. J. A. Komenský sukūrė klasikinę koncentracinę pamokinę ugdymo sistemą (vadinamoji koncentracinė sistema). Joje suformulavo didaktikos 6 principus: vaizdumo, mokymo sąmoningumo, sistemingumo, nuoseklumo, prieinamumo ir tvirto įsiminimo. Pertvarkyta ir patobulinta daugelyje šalių ši sistema praktikuojama ir 21 a. pradžioje. J.‑J. Rousseau davė pradžią prigimtinio auklėjimo krypčiai, ji padarė didelę įtaką kitoms ugdymo sistemoms, ypač filantropizmui ir naujajai mokyklai. J. Locke’as savo ugdymo pažiūras išdėstė knygoje Keletas minčių apie ugdymą (Some Thoughts Concerning Education 1763). Jis teigė, kad ugdymas yra svarbiausias veiksnys formuojant asmenybę, ugdymo priemonė – pavyzdys ir ugdytiniui palanki ugdomoji aplinka. 19 a. ypač garsios buvo J. H. Pestalozzi, J. F. Herbarto, F. A. W. Diesterwego, R. Oweno, A. Bello ir J. Lancasterio (Bello ir Lancasterio sistema). J. H. Pestalozzi paskelbė ir įgyvendino elementariojo ugdymo sistemą, pagrįstą vaikų psichikos ypatumais. J. A. Komenský ir J. H. Pestalozzi sistemomis buvo grindžiamas frontalinis (visų klasių mokiniai mokomi kartu) mokymas. Rusijoje 1861 panaikinus baudžiavą demokratines ugdymo sistemas plėtojo L. Tolstojus, K. Ušinskis.
20 a. pradžioje frontalinis mokymas buvo griežtai kritikuojamas. 20 a. didelę įtaką turėjo W. A. Lay, O. Decroly, G. Kerschensteinerio (pilietinio auklėjimo mokykla), H. Spencerio (biologinė, vadinamoji natūralistinė, ugdymo teorija), J. Dewey (pragmatinė pedagogika), É. Durkheimo (pabrėžė altruizmo ir nesuinteresuotumo ugdymo svarbą, ypatingą dėmesį skyrė drausmės ugdymui) ugdymo sistemos. Sukurtos grupinio, diferencinio ir individualaus ugdymo sistemos: vokiečių filosofo ir pedagogo P. Petersono (1884–1952) pagal naujosios mokyklos idėjas 1918 sukurtas Jenos planas buvo bandomas Jenos universiteto mokykloje iki 1950, 20 a. pradžioje pradinėse mokyklose įvesta J. A. Sickingerio mokymo Mannheimo mokyklinė sistema, 1920 Jungtinių Amerikos Valstijų pedagogės H. Parkhurst Daltone (Masačusetso valstija) įkurtoje mokykloje įgyvendintas Daltono planas, Montessori pedagogika, R. Steinerio pedagogika (Valdorfo sistema); pastarosios dvi tapo ypač populiarios, praktikuojamos ir 21 a. pradžioje). Jenos planas neigia mokinių skirstymą į klases, bendras mokymo programas ir vadovaujamąjį ugdytojo vaidmenį, praktikuoja individualiais polinkiais pagrįstą mokymąsi ir taip skatina ugdytinio individualizmą. Pasak P. Petersono, šios ugdymo sistemos pagrindą sudaro mokyklinė bendruomenė: vaikai, jų tėvai ir mokytojai yra tarsi vieninga šeima, kurios tikslas – ugdyti charakterį, t. y. savarankišką žmogų (Lietuvoje šią ugdymo sistemą tyrinėjo filosofas ir pedagogas A. Šerkšnas, 1939 išleidęs knygą Mokyklinė bendruomenė). Pagal Mannheimo mokyklinę sistemą mokyklose sudaromos pagrindinės klasės pažangiems bei gabiems mokiniams ir dėl įvairių priežasčių atsilikusiems moksle bei vaikams su psichikos negalia skirtos pagalbinės klasės; ši sistema daug dėmesio skyrė darbiniam auklėjimui, kūno kultūrai. Atsilikusieji galėjo išeiti praleistą kursą vadinamosiose skatinimo klasėse, jei darydavo pažangą, buvo perkeliami į pagrindinę klasę. Daltono plano pagrindą sudaro individualus mokymas pagal vaiko situacinius ir pastovius interesus, atsisakant sistemingo tam tikrų mokomųjų dalykų mokymo pradinėse klasėse, įprastinių klasių (mokiniai dažniausiai mokyti ne klasėse, bet konsultuojami mokytojų savarankiškai dirbo laboratorijose ar specialiuose kabinetuose), vadovėlių, mokytojo vadovaujančio vaidmens (mokiniai patys planavo darbo laiką).