ùgdymo sociològija, sociologijos šaka, nagrinėjanti ugdymo problemas. Dažniausiai tyrinėjamos temos – mokytojų ir mokinių santykiai, mokyklos ir bendruomenės ryšiai, socialinės kaitos poveikis ugdymo pobūdžiui ir kokybei. Ugdymas buvo sociologijos objektas nuo pat šio mokslo ištakų. Ugdymo sociologijos terminą 19 amžiaus pabaigoje pirmasis pavartojo J. Dewey. 20 amžiaus pradžioje ugdymo sociologija pradėta dėstyti Jungtinių Amerikos Valstijų aukštosiose mokyklose. 20 amžiaus 3 dešimtmetyje ugdymo sociologijoje išryškėjo normatyvumas, siekis nurodyti švietimo tikslus ir turinį vadinamosios teisingos visuomenės ugdymui. Į mokytoją orientuotą požiūrį ugdyme keitė orientacija į vaiką, vėliau – ir į bendruomenę bei visuomenę. Normatyvinės ugdymo sociologijos atstovais laikomi D. Sneddenas, C. C. Petersas, P. M. Smithas, W. W. Chartersas (visi Jungtinės Amerikos Valstijos). Daugiausia buvo atliekami taikomieji diagnostiniai tyrimai siekiant atskleisti švietimo problemų priežastis. Žymiausi tyrėjai – H. W. Zorbaugh, F. M. Thrasheris (jaunimo nusikaltimai), F. J. Brownas, L. A. Cookas (bendruomenės poveikis švietimui). 1949 W. B. Brookoveris (Jungtinės Amerikos Valstijos) pasiūlė ugdymo sociologiją aiškiau atskirti nuo švietimo sociologijos, bet kai kurie autoriai jas tapatina. Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamas žurnalas Sociology of Education (1927–63 Journal of Educational Sociology).
Lietuvoje ugdymo sociologijos ir socialinės pedagogikos svarbą šiolaikinėje edukologijoje tiria A. Juodaitytė.
1280