ùgdymo tkslas, galutinis siekiamasis rezultatas, atspindintis kultūrinių poreikių ir idealų įgyvendinimo siekiamybę formuojant asmenybę. Ugdymo tikslas yra pedagogikos svarbiausia metodologinė problema. Ugdymo tikslas ugdytojui nurodo ugdymo kryptis, ugdymo turinį, metodus ir formas, ugdytiniui padeda geriausiai realizuoti įgimtus gebėjimus. Tiesioginiu ugdymo tikslu laikoma prigimtinių inidivido galių plėtotė, netiesioginiu – vertybių perteikimas. Siekama išugdyti ugdytinio vertybines orientacijas, leidžiančias tapti doru, siekiančiu žinių, savarankišku, atsakingu, patriotiškai nusiteikusiu žmogumi, išlavinti gyvenimui svarbius komunikacinius gebėjimus, padėti perimti žinių visuomenei būdingą informatinę kultūrą, informatinį raštingumą, kompetencijų (tam tikros srities žinių, gebėjimų ir nuostatų visuma, įrodytas gebėjimas atlikti užduotis, veiksmus pagal sutartus reikalavimus) ir gebėjimus savarankiškai kurti savo gyvenimą, sudaryti sąlygas nuolat tenkinti pažinimo poreikius ir tobulėti mokantis visą gyvenimą, perteikti asmeniui tautinės ir etninės kultūros pagrindus, pasaulio humanistinės kultūros tradicijas ir vertybes. Ugdymo tikslas siejasi su ugdymo uždaviniais (visuma sąlygų, kurias atitinka ugdymo tikslas). Ugdymo tikslo pasirinkimas atspindi individo, šeimos, tautos, bendruomenės, visuomenės, valstybės poreikius, interesus ir pažiūras.
Ugdymo tikslą lemia politiniai, ekonominiai, socialiniai, kultūros raidos pokyčiai. Antikoje ugdymas buvo orientuotas į žmogaus prigimtį, ugdymo tikslas buvo harmoningas žmogus. Viduramžiais kelti religiniai ugdymo tikslai. Renesanso epochoje pabrėžti ne tik humanistiniai ugdymo idealai, bet ir visapusiško, plataus akiračio, racionalaus proto žmogaus ugdymas. 17–19 amžiuje svarbiausiu ugdymo tikslu laikyta ugdytinių patirties kaupimas (J. A. Komenský, J. Locke’as), proto galių plėtotė (J. H. Pestalozzi, F. A. W. Diesterwegas, J. H. Herbartas, J. Piaget). 20 amžiuje siekta žmogų išmokyti problemiškai mąstyti ir veikti konkurencijos sąlygomis. Pagal tai, kaip ugdymo tikslo problema buvo sprendžiama, formavosi įvairios pedagogikos kryptys ir srovės. Konservatyviosios krypties atstovai palaiko socialines, religines tradicijas, liberalieji kelia ugdymo tikslus, kurių siekdamas žmogus išgyventų prieštaravimų kupinoje aplinkoje. Vieni teigia, kad svarbiausias ugdymo tikslas yra suformuoti asmenybę, gebančią gyventi savarankišką gyvenimą, kiti – kad ugdymas turi sudaryti sąlygas žmogui susikurti priemonių ir būdų sistemą, kuri leistų jam egzistuoti intelektiniame, socialiniame, kultūriniame ir darbiniame gyvenime (utilitariniai praktiniai tikslai, atitinkantys žmogaus instrumentinius poreikius – instrumentalizmas). Idealistinių pedagogikos krypčių atstovai pasisako prieš utilitarizmą ir rūpinasi žmogaus vidiniu išgyvenimu, aukščiausiu ugdymo tikslu laiko sąlygų asmenybės saviraiškai ir jos laisvei sudarymą.