ugniãvietė, būsto dalis – atvira aikštelė, kurioje buvo kūrenama ir saugoma ugnis. Anksčiausios ugniavietės žinomos iš ankstyvojo paleolito. Daugelis tautų (ir lietuviai) ugniavietes laikė šventa gyvenamojo būsto vieta. Ugniavietės ilgainiui virto židiniu.
Ugniavietės Lietuvoje
Seniausios ugniavietės Lietuvoje rastos vėlyvojo paleolito (dešimtas–devintas tūkstantmetis prieš Kristų) gyvenvietėse Eiguliuose (Eigulių piliakalnis, kapinynas ir gyvenvietės). Nemažai ugniaviečių rasta Kaniūkuose (Kaunas), Šventosios gyvenvietėse, daugelyje piliakalnių ir jų gyvenviečių. Apskrito plano būstuose ugniavietė būdavo viduryje, keturkampio – arčiau sienos, priešais įėjimą, pastatuose, kurių sienoje buvo aukštinis (anga lubose dūmams išeiti), – prie tos sienos. Ankstyviausių ugniaviečių būta smėlio duobutėse, vėliau jų padas būdavo išplūkiamas moliu, grindžiamas ir pakraščiai apdedami akmenimis. Vėlesniuose rentininės konstrukcijos gyvenamuosiuose trobesiuose (numuose) virš ugniavietės būdavo įtaisoma pakriautė iš karčių, žabų, molio arba lentų kibirkštims sulaikyti.