ugniãžolė (Chelidonium), aguoninių (Papaveraceae) šeimos augalų gentis. Žinoma viena rūšis – didžioji ugniažolė (Chelidonium majus). Daugiametis, 30–100 cm aukščio žolinis augalas. Šaknys plonos, šakniastiebis trumpas. Iš jo išauga keli gausiai lapuoti ir apaugę retais plaukeliais stiebai. Lapai plunksniškai suskaldyti arba skiltėti, apatiniai lapai sudaro skrotelę, kotuoti, viršutiniai – bekočiai. Apatinė lapo pusė pilkšvai žalia, viršutinė – ryškiai žalia. Žiedai geltoni, po 4–8 stiebų viršūnėse, susitelkę į skėčius. Žydi gegužės–rugsėjo mėnesiais. Vaisius – dėžutė. Sėklos juodos, pailgos, grublėtos, su mėsingu sėklagūbriu, jas platina skruzdėlės. Visose augalo dalyse yra geltonų pieniškų sulčių. Nuodingas vaistinis augalas. Turi alkaloidų, gleivių, karotino, flavanoidų, organinių rūgščių, vitamino C, saponinų. Šios veikliosios medžiagos suteikia stiprų priešuždegiminį poveikį.
didžioji ugniažolė
Dėl antiseptinių savybių augalas vartojamas odos susirgimams gydyti, liaudies medicina šviežiomis ugniažolių sultimis gydo karpas. Didžioji ugniažolė vis plačiau taikoma ir aprašoma kaip pagalbinė vėžio profilaktikos ir gydymo priemonė. Manoma, kad ji padeda pristabdyti piktybinių navikų formavimąsi, tačiau kokiais būdais šis poveikis pasiekiamas kol kas nėra ištirta. Lietuvoje dažna. Auga patvoriuose, šiukšlynuose, soduose, krūmuose.
didžioji ugniažolė