ugniẽs kùltas, ugnies, jos personifikuoto vaizdinio religinis gerbimas. Būdingas daugeliui politeistinių religijų, susijęs su Saulės kultu, negęstančios apeiginės ugnies kultu, namų židinio ugnies religiniu gerbimu. Ugnies kultas kildinamas iš tikėjimo ugnies antgamtiška, dieviška prigimtimi, sakralinio apvalymo galia. Ugnies naikinamoji jėga dažniausiai suvokiama kaip priemonė atgimti (mitai apie Feniksą, ragnaroką), jai suteikiama gebėjimas apsaugoti nuo blogio, piktųjų dvasių.
Daugelyje religijų ugnis atlieka aukos perdavėjos, mirusiojo perkėlimo pas dievus funkcijas. Labai paplitę mitai apie ugnį, dažniausias jų motyvas – ugnies įsigijimas (pagrobimas, išmokimas ją išgauti; daugelyje mitų žmonės ugnį gauna iš gyvūnų ar jų padedami).
Vienuose mituose ugnis nėra įasmeninta (tai buitinė, materiali ugnis, dažniausiai įasmeninami ugnies grobikai ir turėtojai), kituose įasmeninama (ypač būdinga šiaurės tautoms), tampa religinio ryšio objektu (Agnis). Antropomorfizuotas ugnies dievybes garbino senovės graikai (Hestiją), romėnai (Vestą), iranėnai (Ahūrą Mazdą), kai kurios indėnų, slavų ir kitos gentys. 21 a. pradžioje ugnies kultą yra išlaikę zoroastrizmo išpažinėjai.
Ugnies kultą turėjo ir baltai. Mini Petras Dusburgietis, J. Długoszas, E. S. Piccolomini (popiežius Pijus II), M. Strijkovskis, J. Łasickis, Sūduvių knygelė ir kiti šaltiniai. S. Grunau aprašo prieš prūsų pagrindinę šventvietę Romuvą degus šventąją ugnį. Išlaikyti ją neužgesusią buvo žynių vaidilų ir vaidilučių pareiga. Senovės lietuviai garbino ugnies deivę Gabiją. Ugnies kultas sietas su Perkūnu (daugelyje šaltinių nurodoma, kad Perkūno šventyklos, stovėjusios 13 a. viduryje Vilniuje, dabartinės Arkikatedros vietoje, aukure degusi šventoji ugnis). Lietuvoje nuo seno ugniai buvo priskiriama maginė galia.
Daug kur (Rytų Lietuvoje iki 20 a. pradžios) pirmą kartą pavasarį išgenamus gyvulius apeidavo su uždegta vaškine žvake (kad žvėrys nepjautų, raganos iš karvių pieno neatimtų, laumės avių nekirptų, bloga akis nenužiūrėtų). Šokinėdami per ugnį žmonės tikėdavosi apsivalyti nuo ligų, kūrendami abiejuose kaimo galuose prie vartų laužus – neįsileisti epidemijų. Ugnis padėdavusi žmonėms apsivalyti nuo nuodėmių (ypač nusižengus draudimui nedirbti per Kūčias, šventvakariais); nuodėmės esą būdavo sudeginamos su tam tikrais ženklais pažymėtomis balanomis. Į ugnį būdavo kreipiamasi užkalbėjimuose prie karščiuojančio ligonio – prašoma jos atsiimti karštį. Per audrą daug kur žmonės uždegdavę vaškinę žvakę – žemiškąją ugnį, kad nukreiptų į šalį dangiškąją ugnį – žaibą. Rytų Lietuvoje pasėjus javus ir į židinį įdėjus seną noragą (buvo laikomas iki rugiapjūtės) tikėtasi pilnų varpų.
L: P. Dundulienė Ugnis lietuvių pasaulėjautoje Vilnius 2006.