Ugniẽs Žẽmė (Tierra del Fuego), salynas Pietų Amerikos pietuose, tarp Atlanto ir Ramiojo vandenynų; priklauso Čilei (vakarinė dalis) ir Argentinai (rytinė dalis). Nuo žemyno Ugnies Žemę skiria Magelano sąsiauris (plotis 2,2 km). Plotas 73 753 km2. Apie 200 000 gyventojų. Ugnies Žemė apima Ugnies Žemės salą (plotas apie 48 000 km2) ir daug mažesnių salų (Hostės, Santa Inésės, Navarino ir kitos). Horno salos Horno kyšulyje yra Pietų Amerikos piečiausias taškas (55° 59′ pietų platumos). Ugnies Žemės pietinėje ir vakarinėje dalyse paviršius kalnuotas (Andų kalnai; didžiausias aukštis – 2469 m; kitais duomenimis, 2488 m), yra ledynų, salų krantai vingiuoti, aukšti, daug fjordų. Šiaurinėje ir rytinėje dalyse vyrauja kalvotos lygumos, krantai žemi.
Ugnies Žemė
Ugnies Žemės sala (Lapataios įlanka)
Klimatas vidutinių platumų jūrinis. Sausio mėnesio vidutinė temperatūra 10 °C, liepos mėnesio 0–1 °C. Per metus iškrinta nuo apie 500 mm (šiaurėje ir rytuose) iki daugiau kaip 4000 mm (pietuose) kritulių. Didžiausias ežeras – Fagnano ežeras (plotas 593 km2). Subantarktiniai miškai, tundra. Ugnies Žemės (įkurtas 1960, plotas 630 km2; Argentinoje), Alberto de Agostini (1985, 14 600 km2), Horno kyšulio (1945, 631 km2; abu Čilėje, 2005 UNESCO pripažinti biosferos rezervatais) nacionaliniai parkai. Veisiama galvijai, avys. Žvejyba. Gaunama nafta ir gamtinės dujos, yra aukso, vario ir cinko rūdų telkinių. Turizmas. Didžiausias miestas – Ushuaia (Argentina). Ugnies Žemę 1520 atrado portugalų keliautojas F. Magelanas.