uigūrų kalba

uigrų kalbà, uigrų naujóji kalbà, priklauso altajiečių kalbų šeimos tiurkų kalbų šakos rytų (karlukų) grupės kalboms. Artima uzbekų kalbai. Daugiausia vartojama Kinijoje (Sindziango Uigūrų autonominio rajono oficialioji kalba), Kazachijoje, Mongolijoje, Afganistane, Uzbekijoje, Kirgizijoje, Turkmėnijoje. Iš viso kalbančiųjų apie 11 mln. (21 a. pradžioje). Skiriama 3 uigūrų kalbos tarmės: vidurio, pietų ir rytų. Bendrinė kalba susiformavo 17 a. pietų tarmės pagrindu. Manoma, uigūrų kalba yra mirusios čagatajų kalbos palikuonė, su senąja uigūrų kalba turi mažai bendrų bruožų. Uigūrų kalba agliutinacinė. Turi 8 balsius ir 23 priebalsius. Žodžio pradžioje negalima 2 priebalsių sandūra, neturi geminatų, balsių harmonija nėra reguliari, būdinga savita priebalsių regresyvinė asimiliacija, balsių redukcija. Kirtis fiksuotas, dažniausia kirčiuotas paskutinis žodžio skiemuo. Neturi gramatinės giminės kategorijos. Daiktavardis turi linksnio (6), skaičiaus (vienaskaita, daugiskaita), veiksmažodis – laiko, nuosakos, rūšies, skaičiaus, asmens, aspektualumo gramatines kategorijas. Žodžių darybai būdinga sufiksacija, kompozicija, reduplikacija. Pažyminys vartojamas prieš pažymimąjį žodį. Dažniausia sakinio struktūra – SOV (veiksnys–papildinys–tarinys). Vartojama daug skolinių iš arabų, persų, kinų, rusų kalbų. Vartojamas arabų ir lotyniškasis raštas, kirilika, iki 18 a. dalis uigūrų vartojo senąjį uigūrų raštą. Seniausi rašto paminklai iš 5 a. senuoju uigūrų raštu, iš 11 a. – arabų raštu. Parengta žodynų, gramatikų, Kinijoje transliuojamos radijo ir televizijos laidos, leidžiama spauda. Biblija išversta 1950.

85