kio struktūrà, šalies, ekonominio regiono ar kito teritorinio vieneto ūkio svarbiausių elementų, jų proporcijų, santykių ir ryšių sistema.
Ūkio struktūrų rūšys
Ūkio struktūra dažniausiai išskiriama ir analizuojama pagal ūkio šakas (šakinė ūkio struktūra), teritoriniu principu (teritorinė ar regioninė ūkio struktūra), pagal ūkio subjektų nuosavybės formas (privatus, valstybinis, kooperatinis, nevyriausybinių organizacijų ir kiti sektoriai) ar pagal ūkio subjektų dydį.
Detalesnė šakinė ūkio struktūra išskiriama pagal Tarptautinę standartinę pramonės šakų klasifikaciją.
Ūkio struktūros kitimas
Ūkio struktūra kinta dėl techninės pažangos, kitų ekonominių ir socialinių pokyčių, ją reguliuojančios ūkio struktūrinės politikos, kartais ir dėl kitokių politinių veiksnių, pvz., kolonializmo, ginklavimosi varžybų, karų, 20 a. 10 dešimtmetyje – dėl buvusių socialistinių šalių perėjimo nuo komandinės į rinkos ekonomiką. 21 a. pradžioje pasaulio ūkio struktūra labiausiai keitėsi dėl globalizacijos procesų. Ūkio struktūros staigesni pokyčiai, kuriems gyventojai nėra pasirengę, sukelia struktūrinį nedarbą.
Šalies ekonominės plėtros procesą geriausiai nusako ūkio struktūros proporcijų (pagal gamybos mastą, pajamas ir užimtumą) tarp tam tikrų ūkinės veiklos pakopų (pirminės, antrinės ir tretinės) kitimas. Plėtojantis ekonomikai pirmiausia mažėja pirminės ir didėja antrinės ūkinės veiklos darbuotojų skaičius ir sukuriama BVP dalis (industrializacija), vėliau mažėja ir pirminės, ir antrinės, bet didėja tretinės ūkinės veiklos lyginamasis svoris (poindustrinės visuomenės kūrimasis), iš jos išsiskiria ketvirtos pakopos (informacijos kūrimo ir apdorojimo) ūkinė veikla. Ekonomiškai silpnesnėse šalyse šis procesas vyksta tokia pat tvarka, kaip ir išsivysčiusiose, bet gerokai vėliau.
Lietuvos ūkio struktūra ir jos pokyčiai
Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę įvyko dideli ūkio struktūros pokyčiai, susiję su privatizacija, rinkos ekonomikos kūrimu ir su įvairių ūkio šakų lyginamojo svorio pokyčiais. Vien 1989–1994 pramonės dalis BVP sumažėjo nuo 35 % iki 23 %, jos struktūroje ėmė vyrauti ne sudėtingų technologijų (elektronika, mašinų gamyba ir kita), bet paprastesnė gamyba, naudojanti vietines žaliavas (maisto, tekstilės, medienos ir jos dirbinių pramonė).
1995–2018 pirminės ūkinės veiklos darbuotojų lyginamasis svoris sumažėjo nuo 24 % iki 7,4 %, antrinės – nuo 28 % iki 25,5 % visų užimtųjų šalies ūkyje. Tretinės ūkinės veiklos (pirmiausia didmeninės ir mažmeninės prekybos, transporto, finansinių paslaugų) svarba šalies ūkyje nuolat didėja, joje užimtų darbuotojų lyginamasis svoris 1995–2018 padidėjo nuo 35,1 % iki 48,4 %, ketvirtos pakopos – nuo 12,9 % iki 18,7 %.
2018 žemės ūkis, miškininkystė ir žuvininkystė sukūrė 3,2 % BVP, pramonė (įskaitant elektros, dujų, garo, vandens tiekimą ir oro kondicionavimą, nuotekų valymą, atliekų tvarkymą ir regeneravimą) – 21,4 %, statyba – 7 %, didmeninė ir mažmeninė prekyba, variklinių transporto priemonių ir motociklų remontas – 17,9 %, transporto ir sandėliavimo paslaugos – 12,2 %, informacijos ir ryšių paslaugos – 3,8 %, nekilnojamojo turto operacijos – 6,6 %, viešasis valdymas ir gynyba, privalomasis socialinis draudimas – 5,8 %, švietimas – 4,5 %, sveikatos priežiūra ir socialinis darbas – 4,2 %, kitos paslaugos – 13,4 % BVP.
2687