Ukranos architektūrà
Liaudies architektūra
tradicinė kazokų architektūra Chortycios skansene (Zaporožės sritis)
Nuo seno Polesės žemumoje, Karpatuose ir šalies šiaurinėje dalyje buvo statomi ilgo stačiakampio plano ręstiniai ir karkasiniai, pietinėje dalyje – plūkto molio, akmeniniai gyvenamieji namai, pietryčių ir šiaurės rytų – gyvenamieji namai su galerijomis. Pastatai žemais keturšlaičiais, kartais dvišlaičiais, šiaudais arba malksnomis dengtais stogais, baltai arba žydrai (daugiausia huculų ir boikų etninių grupių) dažytais fasadais, sienų tapyba ir medžio drožyba puoštais interjerais.
Senieji laikai
Ukrainos teritorijoje rasta paleolito būstų liekanų. Išliko skitų įtvirtintų gyvenviečių ir miestų (Skitų Neapolis Simferopolyje, 6–3 a. pr. Kr.), Juodosios jūros šiaurinėje pakrantėse įkurtų taisyklingo plano antikos miestų (Tyras, Olbija, Pantikapėja, Teodosija, dabar Feodosija, Chersonesas ir jo apylinkės – pasaulio paveldo vertybė, nuo 2013), romėnų karinių stovyklų (Charaksas Kryme, 1–3 a.) liekanų.
6–16 amžius
Manoma, 6 a. Krymo uolose prie Bachčisarajaus iškirsta Čufut Kalės tvirtovė. Kijevo Rusios laikotarpiu (9–12 a.) pastatyta bizantiškojo stiliaus raiškių sakralinių pastatų (Šv. Sofijos soboras Kijeve su vienuolynu, Kijevo Pečorų laura, abu – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1990, Švč. Mergelės Marijos Užmigimo, arba Uspenijės, soboras Vladimire, 1160, 1900 atstatytas).
Piatnicos cerkvė Černigove (12 a. pabaiga–13 a. pradžia)
11 a. antroje pusėje–12 a. viduryje didžiuosiuose miestuose plito vadinamosios Kijevo Pečorų (Šv. Mykolo Auksakupolio vienuolyno Kijeve Šv. Mykolo soboras, atstatytas 2000), Perejaslavo (Išganytojo cerkvė Perejaslave) architektūros mokyklos. Romanikos (Švč. Mergelės Marijos Užmigimo, arba Uspenijės, soboras Kanive, 1144) ir gotikos (Piatnicos cerkvė Černigove, 12 a. pabaiga–13 a. pradžia, Lotynų katedra Lvove, 1360–1493) bruožų turi cerkvės, bažnyčios, vienuolynai ir kolegijos. Nuo 13 a. architektūrai įtakos turėjo Vengrijos, Lenkijos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Moldavijos, Turkijos (šalių, 11–17 a. valdžiusių Ukrainos žemes) architektūra.
Chotino pilis (14–16 a., vėliau rekonstruota)
Palanoko pilis Mukačevėje (14 a., 18 a. perstatyta, dabar muziejus)
Iki 18 a. daugiausia statytos pilys ir tvirtovės (Lucko, 13–14 a., Chotino, 14–16 a., vėliau abi rekonstruotos), įtvirtinti vienuolynai ir cerkvės. Paplito taisyklingo (spindulinio arba spindulinio žiedinio) plano miestai su centrine turgaus aikšte (joje – rotušė su soboru). 15–16 a. statytos vienanavės, trinavės su 1–5 kupolais cerkvės (Kristaus Apsireiškimo Ostroge, 15 a.), susiklostė daugiaaukštės renesansinės varpinės tipas, gyvenamųjų namų puošyboje pradėti taikyti renesanso elementai.
Vakarų Europos architektūros įtaka ryšku 14–17 a. genujiečių įtvirtinimuose Kryme (Teodosijoje, Sudake), armėnų ir seldžiukų – 16 a. mečetėse (Džumos Džami Eupatorijoje, 1552, architektas Sinanas), mauzoliejuose, rūmuose (Chanų Bachčisarajuje, 16 a., perstatyti 1787, dabar Istorijos ir archeologijos muziejus).
17–18 amžius
Po Perejaslavo rados (1654) įkurta taisyklingo plano miestų (Sumai, Poltava, Charkovas), senuosiuose miestuose (Černigovas, Kijevas, Perejaslavas) pastatyta rūmų, sudėtingos kompozicijos vienuolynų kompleksų (Švenčiausiosios Trejybės Černigove, 17 a., išplėstas 18–19 a. pradžioje), bastioninių pilių (Broduose, 1635).
Renesanso bruožų turi Švč. Mergelės Marijos Užmigimo, arba Uspenijės, cerkvė Lvove (1589–1629, architektas P. Rimlianinas su kitais), Švenčiausiosios Trejybės soboras Berežanuose (Ternopilio sritis, 1768).
17–18 a. mūrinėje sakralinėje architektūroje plito vadinamasis ukrainiečių barokas – pastatuose derinta Vakarų Europos baroko ir Senosios Rusios architektūros elementai (Šv. Kryžiaus Išaukštinimo vienuolyno Poltavoje cerkvė, 1689–1709). Barokinių pastatų suprojektavo užsienio ir rusų (Kijeve – Šv. Andriejaus cerkvė, 1747–68, Marijos rūmai, 1755, abiejų architektas B. F. Rastrelli, Klovo rūmai, 1756, architektas G. J. Schädelis), vietiniai (I. Grigorovičius‑Barskis, S. Kovniras) architektai.
18 a. susiklostė Voluinės, Haličo, Podolės, Užkarpatės, Bukovinos, Lemkovščinos, huculų medinės architektūros mokyklos (su išlikusiomis 16–19 a. Karpatų regiono medinėmis cerkvėmis Lenkijoje – pasaulio paveldo vertybė, nuo 2013). 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje rekonstruoti senieji (Kijevas), įkurta taisyklingo plano naujų (Chersonas, Sevastopolis, Mykolajivas, Odesa) miestų; jų centrinės aikštės užstatytos klasicistinių pastatų ansambliais.
Raiškesni klasicizmo pastatai: Lvovo rotušė (architektas I. Markle su kitais, su Lvovo istorinio centro pastatais – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1998), Kristaus Atsimainymo soboras Dniepropetrovske (abu 1835, architektas A. Zacharovas), Kijevo universitetas (1843, architektas V. Beretti).
19 amžius–20 amžiaus pradžia
19 a.–20 a. pradžioje pastatyta pramoninių pastatų, greta jų įkurta darbininkų gyvenviečių (Mariupolis, Doneckas, Kamenskoje, dabar Dnieprodzeržinskas), statyboje pradėta naudoti gelžbetonio konstrukcijas.
Primorsko, arba Potiomkino, laiptai Odesoje (1834–41, architektai A. Melnikovas, F. Boffo)
Voroncovo rūmai Alupkoje (1848, architektai E. Blore’as, W. Huntas)
Nuo 19 a. vidurio reiškėsi istorizmas ir eklektika (rūmai – Aleksandrijos prie Jaltos, 1836, architektas F. Elsonas, Voroncovo Alupkoje, 1848, architektai E. Blore’as, W. Huntas, Bukovinos ir Dalmatijos metropolitų rezidencija Černivcuose, 1864–82, architektas J. Hlavka, dabar universitetas, pasaulio paveldo vertybė, nuo 2011, choralinė sinagoga Kijeve, 1895, vadinamoji pilis Kregždės lizdas Kryme, 1912, architektas A. Šervudas).
rotušė Mukačevėje (20 a. pradžia)
Pastatyta rusiškojo stiliaus (Šv. Vladimiro soboras Kijeve, 1862–82), moderno (Kijeve – Ukrainos dailės muziejus, 1898, Chimerų namas, 1902, abiejų architektas W. Horodeckis, geležinkelio stotis Lvove, 1903, architektas W. Sadłowskis) pastatų. 20 a. pirmoje pusėje plėtotas konstruktyvizmas (Nacionalinis olimpinis sporto kompleksas Kijeve, 1923, architektas L. Pilvinskis, paskutinį kartą renovuotas 2011, Pramonės rūmai Charkove, 1928, architektas S. Serafimovas su kitais).
Nacionalinis olimpinis sporto kompleksas Kijeve (1923, architektas L. Pilvinskis, paskutinį kartą renovuotas 2011; dabartinis pavadinimas nuo 1996)
Po II pasaulinio karo suprojektuota gyvenamųjų namų kvartalų, pramoninių, visuomeninių ir administracinių pastatų (pseudoistoristinis Chreščatyko gatvės ansamblis Kijeve, 1954, architektas A. Dobrovolskis su kitais). 20 a. antroje pusėje–21 a. pradžioje pastatyta visuomeninių (Kijevo cirkas, 1960, architektas V. Žukovas, sanatorija Draugystė Jaltoje, 1984, architektas I. Vasilevskis), sakralinių (katalikų Šventosios Dvasios bažnyčia Četfalvoje, Užkarpatės sritis, 2001), administracinių (dangoraižiai Bokštai Dniepropetrovske, 2003 ir 2005, architektas A. Dolnikas su kitais) pastatų. Kitos pasaulio paveldo vertybės: Struve’s geodezinis lankas (nuo 2005, eina dar per 9 valstybes, tarp jų ir Lietuvą).
Architektūros studijos
Nuo 19 a. daugelis šalies architektų mokėsi Sankt Peterburgo ir Maskvos aukštosiose mokyklose, nuo 1918 architektai pradėti rengti Architektūros institute (dabar Dailės ir architektūros akademija) Kijeve.
Pasaulio paveldo vertybės
Šv. Sofijos soboras Kijeve ir Kijevo Pečorų laura (nuo 1990), Lvovo istorinis centras (nuo 1998), Struve’s geodezinis lankas (nuo 2005), Bukovinos ir Dalmatijos metropolitų rezidencija Černivcuose (nuo 2011), Chersonesas ir jo apylinkės, Karpatų regiono medinės cerkvės (visi nuo 2013).
1729
Ukrainos kultūra
Ukrainos konstitucinė santvarka
Ukrainos partijos ir profsąjungos