Ukranos dail
Būdingiausios liaudies dailės šakos yra dailieji audiniai, keramika, medžio drožiniai, nėriniai, tapyti buities reikmenys, kaulo, akmens, metalo, siuvinėti dirbiniai, margučiai ir kita.
Dailė iki 9 amžiaus
Ukrainos teritorijoje rasta paleolito laikotarpio antropomorfiniais ir zoomorfiniais motyvais dekoruotų papuošalų, neolito skulptūrinių totemų su geometriniu ornamentu, keramikos dirbinių, eneolito (Tripolės–Cucuteni kultūra) ir geležies amžiaus artefaktų. Skitų dirbinių puošyboje plito žvėrinis stilius, kapavietėse rasta akmeninių statulėlių, sienų tapybos fragmentų (Skitų Neapolio mauzoliejaus dekoras, 2 a. prieš Kristų). Graikų kolonijų miestuose Juodosios jūros šiaurinėje pakrantėje (Tire, Olbijoje, Pantikapėjoje, Teodosijoje, Chersonese) ryšku senovės Graikijos ir Romos dailės tradicijos – gyvenamieji namai ir sakraliniai pastatai puošti sienų tapyba, mozaika, dievų statulomis. Pirmo tūkstantmečio pradžioje slavų gentys savo šventyklose statė stulpų pavidalo pagoniškų dievų statulas.
9–12 amžiaus dailė
Kijevo Rusios (9–12 a.) dailei įtakos turėjo antikinės dailės ir Bizantijos meno tradicijos. Susiklostė ir suklestėjo savita ikonų, miniatiūrų tapyba. Monumentaliojoje ir dekoratyvinėje dailėje dažnai derintos freskos ir mozaikos kompozicijos. Didysis kunigaikštis Vladimiras Sviatoslavičius (valdė 980–1015) į šalį pakvietė graikų dailininkų, kurie rūpinosi sakralinių pastatų puošyba (Dešimtinės cerkvė Kijeve, 996, neišliko). 11 a. antroje pusėje Kijevo Pečorų lauroje susiklostė savita tapybos mokykla (vienuolyne dirbo rusų dailininkas Alimpijus, čia sukurtos pirmosios ikonos). Žymiausia Ukrainos ikona – Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu, arba Vladimiro Dievo Motina (atvežta iš Konstantinopolio, 12 amžius). 12–14 a. garsėjo Kijevo ikonų mokykla (Švč. Mergelė Marija Orantė 13 a. pradžia), šio laikotarpio ikonoms būdinga linijinis piešinys, plati spalvų paletė, dažnai vaizduojama šventieji kariai (Šv. Demetrijas Salonikietis 12 a. pabaiga–13 a. pradžia), Švč. Mergelė Marija Globėja (ikona iš Galicijos, 13 amžius). Manuskriptų apipavidalinime plito miniatiūros ir ornamentinės kompozicijos (Ostromiro evangelija, 1056–57, meistras Gavrilas, Sviatoslavo rinktinė, 1073, vadinamasis Gertrūdos kodeksas, 1078–87), klestėjo juvelyrika. Šv. Mykolo Auksakupolio vienuolyne Kijeve išliko, manoma, graikų meistrų sukurtų mozaikų (Eucharistija, Šv. Demetrijas Salonikietis, abi 12 a. pradžia).
13 amžiaus–16 amžiaus vidurio dailė
Kristaus paaukojimas (tempera, sidabravimas, 16 a. pirma pusė, Ukrainos dailės muziejus Kijeve)
13 a. pabaigoje–14 a. sienų tapyba įgavo gotikos bruožų, 14–16 a. freskos dekoratyvios, originalių kompozicijų (Chotino pilies koplyčioje, 1576–90), 15–17 a. – poetiškesnės (religinių temų traktuotė buitiškesnė, jose atsirado geometrinių, augalinių motyvų ornamentas, peizažo fonas, perspektyvos pradmenys, portretas). 14–16 a. susiklostė vietinės ikonų tapybos mokyklos, išryškėjo individualus dailininko stilius (Šv. Jurgis – slibino nugalėtojas 14 a.), vaizduota kasdienio gyvenimo scenos, išpopuliarėjo amatų ir prekybos globėjų ikonos (Šv. Kozmas ir Damijonas, 15 a. pabaiga–16 a. pradžia). Miniatiūrų tapyboje įsigalėjo žvėrinis stilius, nuo 16 a. vidurio – polichrominis ornamentas. Vakarų Ukrainoje negausiai kurta religinė skulptūra. Skulptūriniu dekoru puoštų bažnyčių interjerų, antkapinių paminklų sukūrė Nyderlandų, lenkų, vokiečių ir vietiniai meistrai.
16 amžiaus pabaigos–19 amžiaus pirmos pusės dailė
16 a. pabaigoje–17 a. pradžioje suklestėjo aliejinė tapyba, grafika, skulptūra. Nutapyta portretų (pirklio K. Korniaktos, apie 1603), istorinio, batalinio žanro paveikslų. Nuo 17 a. antro pusės sienų, ikonų (dailininkai I. Brodlakovyčius, I. Rutkovičius, apie 1650–18 a. pradžia, I. Kondzelevičius, 1667–1740 ar 1748) tapyboje puošnus barokas derintas su liaudies meno elementais. 17 a. pabaigoje–18 a. raiškių grafikos kūrinių sukūrė broliai A. Tarasevičius ir L. Tarasevičius, J. Ščirskis, D. Levickis. Tapyboje (daugiausia liaudies) išpopuliarėjo kazoko Mamajaus siužetas. Nuo 18 a. pradžios kurta monumentali dekoratyvinė skulptūra. 18 a. dailės raida glaudžiai susijusi su Rusijos daile; klasicizmą šalyje įtvirtino Peterburgo dailės akademijoje (įkurta 1757) mokslus baigę ukrainiečių ir rusų menininkai (Šlovės kolona Poltavoje, 1811, skulptorius F. Ščedrinas, architektas J. Thomas de Thomonas). Vakarų Ukrainoje ryšku Italijos klasicizmo įtaka (dailininkas L. Dolinskis, 1745–1824, skulptorius H. Witweris, 1774–1825). Tapyboje siekta atskleisti individualius portretuojamojo bruožus, psichologiją (V. Borovikovskis, G. Vasko, 1820–66), paplito romantiniai peizažai (A. Kunavinas, 1780–?, I. Sošenko, 1807–76, A. Mokrickis, 1810–70, E. Krendovskis, 1810–po 1853).
19 amžiaus antros pusės–20 amžiaus dailė
19 a. antros pusės–20 a. pradžios Ukrainos dailę veikė Kilnojamųjų dailės parodų draugijos veikla, jos plėtotę skatino Odesoje (1865), Charkove (1869), Kijeve (veikė 1875–1901) įkurtos piešimo mokyklos. Raiškių realistinių paveikslų ir grafikos kūrinių sukūrė T. Ševčenko. Tapyboje vaizduota miestiečių (M. Baškirceva, S. Kišiniovskis, 1864–apie 1942, E. Bukoveckis, 1886–1948), valstiečių (K. Kostandi, N. Kuznecovas, 1850–1930) gyvenimo scenos, liaudies šventės ir papročiai (M. Pymonenko), populiari buvo istorinė tematika (M. Muraško, N. Ivasiukas, 1865–1937, F. Krasickis, 1873–1944). Garsėjo peizažistai (V. Orlovskis, 1842–1914, I. Pochitonovas, 1850–1923, S. Vasylkivskis, P. Levčenko, 1856–1917, K. Kryžickis, 1858–1911, M. Berkosas, 1861–1919, S. Kolesnikovas, 1879–1955), marinistai (R. Sudkovskis, 1850–85, M. Tkačenko, 1860–1916), portretistai (O. Muraško, T. Kopystynskis, 1844–1916, M. Buračekas, 1871–1942, P. Volokydinas, 1877–1936, A. Manevičius, 1881–1942).
M. Pymonenko. Idilė (aliejus, 1908, Ukrainos dailės muziejus Kijeve)
Impresionizmo ir postimpresionizmo bruožai būdingi I. Trušo (1869–1941) kūrybai. Realistinių skulptūrų sukūrė P. Zabila (1830–1947), L. Pozenas (1849–1921), F. Balavenskis (1865–1943), H. Kuznevyčius (1871–1948), M. Paraščukas (1878–1963). Grafikos raida suintensyvėjo įkūrus litografijos dirbtuves Lvove (1822), Odesoje (1829). Žymesni grafikai: L. Žemčužnikovas, O. Kulčycka.
O. Hryščenko. Atėnų priemiesčiai (monotipija, 20 a. pirma pusė, Ukrainos dailės muziejus Kijeve)
19 a. pabaigoje–20 a. viduryje avangardistinių kūrinių sukūrė O. Bohomazovas (1880–1930), V. Melleris (1884–1962), V. Palmovas (1888–1929), broliai D. Burliukas ir V. Burliukas (1886–1917), V. Maksymovyčius (1894–1914), V. Jermilovas (1894–1968), A. Chvostenko‑Chvostovas (1895–1967), A. Petryckis, primityviojo meno – P. Jarmolenko (1886–1953), realizmo – F. Kryčevskis (1879–1947), K. Trochimenko (1885–1979), V. Kosteckis (1905–68). Dailės pradėta mokyti 1917 Kijeve įkurtoje Ukrainos dailės akademijoje (nuo 2000 Nacionalinė dailiųjų menų ir architektūros akademija). Po 1917 dalis ukrainiečių dailininkų (O. Archypenko, A. Manevičius, S. Delaunay, V. Baranovas‑Rossine’as, 1888–1944, Ch. Orlova, 1888–1968, O. Hryščenko, 1883–1977, M. Andrijenko‑Nečytailo, 1894–1982) emigravo į Paryžių.
Stalino valdymo laikotarpiu oficiali meninės kūrybos doktrina buvo socialistinis realizmas, dalis menininkų buvo represuoti (M. Boičukas, 1882–1937, I. Padalka, 1894–1937, V. Sedliaras, 1899–1937), dalis emigravo į Vakarus (S. Hordynskis, P. Kapšučenko, 1915–2006, T. Vyrsta, g. 1923). 1939 prie Ukrainos prijungus Vakarų Ukrainą, dalį Besarabijos ir Šiaurės Bukoviną, čia gyvenusių dailininkų (O. Kulčyckos, J. Bokšajaus, 1891–1975, A. Erdelio, 1891–1955, F. Manailos, 1910–78) kūryba tapo Ukrainos dailės dalimi. 7–8 dešimtmetyje nonkonformistinę kūrybą plėtojo V. Lamachas (1925–78), J. Kremnycka (1925–78), H. Havrylenko (1927–84), R. Petrukas.
20 amžiaus pabaigos–21 amžiaus pradžios dailė
T. Ševčenkos paminklas Lvove (bronza, granitas, 1992–96, skulptoriai V. ir A. Suchorskiai, architektai J. Dyba, J. Chromėjus)
20 a. pabaigos–21 a. pradžios Ukrainos dailei būdinga stilistikos, žanrų, technikų, tematikos įvairovė. Nuo 1999 Kijeve veikia Šiuolaikinio meno centro fondas (iki 2008 – Šiuolaikinio meno centras), nuo 2006 – Pinčuko meno centras. 2016 Vilniuje atidaryta galerija TSEKH Gallery, Ukrainos šiuolaikinio meno galerijos ЦЕХ (įkurta 2005 Kijeve) padalinys. 20 a. pabaigos–21 a. pradžios žymesni dailininkai – A. Krivolapas (g. 1946), V. Cagolovas (g. 1957), M. Vaisbergas (g. 1958), O. Tistovas (g. 1960), O. Roitburdas (g. 1961), A. Savadovas, J. Solomko, M. Skugareva (visi g. 1962), O. Životkovas (g. 1964), I. Čičkanas (g. 1967), V. Ralko (g. 1969). Instaliacijas, performansus, objektus kuria S. Bratkovas (g. 1960), O. Hnylyckis (g. 1961), P. Kerestej (g. 1962), I. Gusevas (g. 1970), A. Kahidze (g. 1973), grafiką – P. Makovas (g. 1958), skulptūrą – Oleksandras (g. 1957) ir Tamara (g. 1967) Babakai, O. Sucholitas (g. 1960).
Kristaus paaukojimas (tempera, sidabravimas, 16 a. pirma pusė, Ukrainos dailės muziejus Kijeve)
1729
Ukrainos kultūra
Ukrainos konstitucinė santvarka
Ukrainos partijos ir profsąjungos