Ukranos gamtà
Ukrainos gamtinis žemėlapis
Krantai
Ukrainos pietinius krantus skalauja Juodoji jūra ir Azovo jūra. Krantų linijos ilgis 2782 kilometrai. Juodosios jūros krantai daugiausia žemi, suskaidyti įlankų (didžiausios – Tendrivo, Džarylhačo, Karkinito įlanka, Kalamyto), limanų (Dniestro limanas, Chadžybejaus, Kujalnyko, Tylihulo, Bugo, Dniepro limanas), tik Krymo pusiasalio (su Ukrainos žemynine dalimi jį jungia 8–23 km pločio Perekopo sąsmauka) pietiniai krantai aukšti, statūs, kalnuoti. Azovo jūros šiauriniai krantai žemi, lėkšti, daug smėlio nerijų (Obytičnos, Berdiansko), prie vakarinių krantų nutįsusi ilga Arabato nerija, skirianti nuo jūros Sivašo lagūnas.
Reljefas
Didumą (apie 95 %) Ukrainos teritorijos užima Rytų Europos lygumos pietvakarinis pakraštys.
Rovno srities kraštovaizdis
Ukrainos vakarinėje dalyje iš šiaurės vakarų į pietryčius nutįsusios Voluinės aukštuma, Podolės aukštuma, Padnieprės aukštuma (didžiausias aukštis – 471 m, Kamulos kalnas; Podolės aukštumoje, į pietryčius nuo Lvovo). Ukrainos pietrytinėje dalyje, į šiaurę nuo Azovo jūros, iškilusi Paazovės aukštuma, į šiaurės rytus nuo jos yra Doneco kalvagūbris (didžiausias aukštis – 367 m, Mohyla Mečetnos kalnas). Šiaurės rytuose į Ukrainos teritoriją įsiterpusi dalis Vidurio Rusijos aukštumos. Ukrainos šiaurės vakaruose plyti fliuvioglacialinė Polesės žemuma (Ukrainoje yra jos pietinė dalis); vyrauja 100–200 m aukštis, aukščiausia vieta – Ovručo kalvagūbris (316 metrų). Einant į pietryčius ji tolydžio pereina į Padnieprės žemumą (jos vakarinę dalį sudaro Dniepro terasos). Ukrainos pietinę dalį užima Juodosios jūros pakrantės žemuma; jos tęsinys – Krymo pusiasalio šiaurinės dalies lygumos.
Krymo pusiasalio pietuose ir pietryčiuose iškilę Krymo kalnai (didžiausias aukštis – 1545 m, Roman-Košo kalnas). Ukrainos vakaruose iš šiaurės vakarų į pietryčius nutįsę aukščiausi Ukrainos kalnai – Ukrainos Karpatai; juose yra Ukrainos aukščiausia vieta – Hoverlos kalnas (2061 metras). Jų pietvakariniuose prieškalniuose plyti aliuvinė Užkarpatės žemuma (aukštis 100–120 m; Dunojaus vidurupio lygumos šiaurės rytinis pakraštys).
Klimatas
Klimatas didesnėje Ukrainos dalyje vidutinių platumų, pereinamasis iš jūrinio į žemyninį, Krymo pietuose – mediteraninis. Ukrainos Karpatuose ir Krymo kalnuose išryškėja vertikaliosios klimato juostos. Ukrainos teritorijoje vyrauja vakarų oro masių pernaša, būna stiprių vėjų. Vasarą jie sukelia dulkių audras; jos stiprios ir dažnos stepių rajonuose. Žiemą būna pūgų – buranų (apie 25 d. per metus Ukrainos šiaurės rytuose, 5–10 d. šiaurės vakaruose ir pietuose, apie 5 d. Kryme). Nuo Krymo kalnų pietvakarinių šlaitų pučia fenai, iš Krymo šiaurinės dalies į pietus kartais – bora; fenai pučia ir nuo Karpatų šlaitų. Pajūryje susidaro brizų cirkuliacija.
Sausio vidutinė temperatūra Užkarpatėje ir Odesoje –3 °C, Prieškarpatėje –4 °C, –5 °C, Ukrainos rytuose –6 °C, –8 °C; Krymo pietuose vasario (šalčiausias mėnuo) vidutinė temperatūra 3–4 °C. Kartais žemyninėje Ukrainos dalyje žemiausia temperatūra siekia –35 °C, –40 °C (Luhanske užregistruota –42 °C), Simferopolyje iki –24 °C, Jaltoje iki –14 °C. Liepos vidutinė temperatūra Ukrainos vakaruose 18 °C, Užkarpatėje 20 °C, stepių rajonuose šalies pietryčiuose 22 °C, Krymo pietuose Jaltoje 24 °C. Aukščiausia temperatūra kartais siekia daugiau kaip 35 °C (Užhorode ir Luhanske 40 °C, Kijeve 39 °C, Jaltoje ir Lvove 37 °C). Ukrainos šiaurinėje ir vidurinėje dalyje per metus iškrinta apie 550 mm kritulių, šiaurės vakaruose ir Prieškarpatėje 600–700 mm, Krymo kalnų aukščiausiose vietose iki 1300 mm kritulių.
Krymo pietinė pakrantė ties Simejizu
Daugiausia kritulių iškrinta vasarą, tik Krymo pietuose – lapkritį–vasarį. Sniego danga Kijeve laikosi 105 d., Donecke – 75 d., Odesoje – 30 dienų, Jaltoje apie 10 dienų.
Vidaus vandenys
Ukrainos upių tinklas tankus, yra apie 73 000 upių, iš jų 131 ilgesnė kaip 100 kilometrų. Tankiausia upių Karpatuose, Doneco kalvagūbryje.
Vorsklos delta
Beveik visa Ukrainos teritorija priklauso Juodosios ir Azovo jūrų baseinams, tik 4 % – Baltijos jūros baseinui. Didžiausia upė – Dniepras (teka per visą Ukrainą iš šiaurės į pietus, jo baseinui priklauso 65 % šalies teritorijos) su intakais Pripete, Teterivu, Inhuleciu (dešinieji), Desna, Udajumi, Sula, Psiolu, Vorskla, Samara, Vovča (kairieji). Pietvakariuose teka Pietų Bugas, Dniestro aukštupys ir žemupys, Pruto aukštupys. Ukrainos Karpatų pietinio šlaito upės priklauso Tisos baseinui. Dunojaus žemupio šaka nuo Pruto žiočių iki Juodosios jūros eina Ukrainos ir Rumunijos siena. Ukrainos rytinėje dalyje svarbiausia upė – Donecas (Dono intakas). Ilgiausios Ukrainos upės – lentelėje. Ežerų yra Polesės žemumoje, Dunojaus, Dniepro, Desnos, Doneco upių salpose, Juodosios ir Azovo jūrų pakrantėse. Jų bendras plotas daugiau kaip 2000 km2. Didžiausias – Sasyko lagūninis ežeras (210 km2) Juodosios jūros pakrantėje. Tarp Bugo ir Pripetės yra karstinių ežerų.
Saviti Ukrainos vandens telkiniai – uždari arba pusiau uždari limanai ir lagūnos (didžiausia – Sivašo lagūnų sistema Kryme; plotas 2560 km2). Daug tvenkinių, didžiausi jų – Dniepro slėnyje (lentelė).
Pelkių daugiausia Polesės žemumoje (apie 19 000 km2).
Dniepras Kijeve
Dirvožemiai
Polesės žemumoje vyrauja jauražemiai, durpžemiai (didelius plotus jie užima Pripetės slėnyje). Sujaurėjusių smėlingų ir durpingų dirvožemių yra Voluinės aukštumos vakarinėje dalyje. Diduma durpingų dirvožemių nusausinti, juose plėtojama žemdirbystė. Miškastepių zonoje Voluinės, Podolės ir Padnieprės aukštumose vyrauja juosvažemiai, Padnieprės žemumoje – juodžemiai. Juodžemiai vyrauja ir stepių zonoje Ukrainos pietuose ir pietryčiuose. Juodosios jūros pakrantės žemumoje tarp Odesos ir Chersono, prie Sivašo lagūnų ir Azovo jūros pakrantėje vyrauja sausųjų stepių kaštonžemiai, vietomis yra sūrožemių. Karpatų kalnuose daugiausia rudžemiai, Krymo kalnuose iki maždaug 300 m aukščio – kalciažemiai, aukščiau – rudžemiai.
Beveik visi žemdirbystei tinkami juosvažemiai, juodžemiai ir kaštonžemiai yra įsisavinti. Jų apsaugai nuo vėjo erozijos (defliacijos) želdinamos miško juostos. Daugelyje vietų (į rytus nuo Poltavos, Dniepropetrovsko ir Zaporožės, Padnieprės aukštumos rytiniuose šlaituose, Podolės aukštumoje, Juodosios jūros pakrantės žemumos šiaurinėje dalyje) dirvožemiai stipriai paveikti vandens erozijos. Černobylio apylinkėse apie 1000 km2 teritorijoje dirvožemiai užteršti radioaktyviosiomis medžiagomis.
Augalija
Ukrainos florą sudaro apie 27 000 rūšių augalų, iš jų daugiau kaip 4000 aukštesniųjų augalų. Į Ukrainos raudonąją knygą įrašyta apie 800 augalų rūšių. Mišriųjų miškų zonoje miškai užima apie 30 % ploto. Vyrauja mišrieji (pušų, beržų, guobų, uosių, liepų), žemumose – alksnių, gluosnių miškai. Miškastepių zonoje miškai užima apie 10 % ploto. Būdingi plačialapių (ąžuolų, skroblų, bukų) miškai, smėlėtose upių terasose yra pušynų. Karpatuose iki 1300–1600 m aukščio auga bukynai, mišrieji ir spygliuočių miškai, aukščiau – alpinės pievos. Krymo kalnų šlaituose vyrauja ąžuolų, klevų, pušų miškai, vietomis kserofitinės stepės. Įsteigtas Ukrainos stepių rezervatas.
Gyvūnija
Gyvena 108 rūšys žinduolių, 425 rūšys paukščių, 22 rūšys roplių, 20 rūšių varliagyvių, apie 170 rūšių žuvų, daugiau kaip 35 000 rūšių vabzdžių. Gausu graužikų (upiniai bebrai, ondatros, pelėnai, paprastosios voverės, pelės, lazdyninės ir didžiosios miegapelės, beržinės sicistos, starai) ir šikšnosparnių rūšių (pelėausiai, europiniai plačiaausiai, nakvišos, pasagnosiai šikšnosparniai, šikšniukai), plėšriųjų (rudųjų lapių, usūrinių šunų, šermuonėlių, žebenkščių, stepinių ir dėmėtųjų šeškų, akmeninių kiaunių, barsukų, ūdrų, rytinėje dalyje yra vilkų, rudųjų lokių), pilkųjų kiškių, šernų. Yra europinių stirnų, tauriųjų elnių, šiaurrytinėje dalyje briedžių, Askanija Novos rezervate – saigų.
Iš paukščių gyvena narai, kragai, kormoranai, pelikanai, gandrai, garniai, didieji flamingai, gulbės, žąsys, antys, didieji dančiasnapiai, ereliai, lingės, suopiai, sakalai, sketsakaliai, kurtiniai, tetervinai, kurapkos, pempės, slankos, uoliniai karveliai, gegutės, pelėdos, tulžiai, žalvarniai, geniai, meletos, zylės, strazdai, kielės, kregždės, startos, volungės, dirviniai vieversiai, varnėnai, lakštingalos.
Yra balinių vėžlių, gluodenų, dėmėtųjų salamandrų, europinių medvarlių, česnakių, kelios rūšys driežų, žalčių, angių, kūmučių, tritonų, rupūžių, varlių.
2005
Aplinkos apsauga
Natūrali Ukrainos aplinka dėl ūkinės veiklos gerokai pakitusi. Žemės paviršius, dirvožemiai, augalija labai pakitę naudingųjų iškasenų gavybos (Kryvyj Riho geležies rūdos baseino, Doneco anglių baseino) teritorijose. Pastačius 6 hidroelektrinių kaskadą prie Dniepro, nusausinus didelius Polesės žemumos plotus labai pakito Dniepro ir Polesės upių hidrologinis režimas. Didžiausią ekologinę katastrofą sukėlė avarija (1986 04 26) Černobylio atominėje elektrinėje.
Saugomos Ukrainos teritorijos užima apie 2,4 mln. ha (apie 4 % šalies ploto). Yra 40 nacionalinių gamtos parkų (jie užima 1,8 % Ukrainos ploto). Žymiausi nacionaliniai gamtos parkai: Podolės Tovtrų (didžiausias, 261 316 ha), Karpatų, Šacko, Synevyro, Skolės Beskidų. Yra gamtos rezervatų – Krymo, Ukrainos stepių, Polesės, Jaltos kalnų ir miškų ir kiti. Daug kraštovaizdžio parkų, draustinių, pavienių gamtos paminklų. Rytų Karpatuose augantys pirmykščiai bukų miškai įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą (2007, praplėsta 2011, 2017, 2021; kartu su reliktiniais bukų miškais dar 17 Europos valstybių sudaro tarpvalstybinę saugomą teritoriją – Karpatų ir kitų Europos regionų pirmykščiai bukų miškai). 8 UNESCO pripažinti biosferos rezervatai – Juodosios jūros biosferos rezervatas (įtrauktas 1984), Askanija Novos (1995), Karpatų rezervatas (1992), dalis Rytų Karpatų (1998), dalis Dunojaus deltos (1998), Vakarų Polesės (2002), Desnianskij (2009), Roztoččja (2011).
Ukrainos Karpatai
50 Ramsaro konvencijos (Ukrainoje įsigaliojo 1991) saugomų vietovių (plotas apie 8026 km2).
2271
1
2
Ukrainos konstitucinė santvarka
Ukrainos partijos ir profsąjungos