Ukranos istòrija
Senovės laikai
Pirmieji sėslūs dabartinės Ukrainos gyventojai buvo Dniepro dešiniajame krante gyvenantys virvelinės keramikos kultūros (trečias–antras tūkstantmetis prieš Kristų) žmonės, laikomi germanų, baltų ir slavų protėviais. Bronzos amžiuje gyveno Trzcinieco kultūros ir Komarovo kultūros (17–12 a. pr. Kr.) žmonės – rytų slavų protėviai. 5 a. pr. Kr. Juodosios jūros šiaurės pakrantėje susikūrė Bosporas, Olbija ir kiti graikų poliai – seniausios valstybės dabartinės Ukrainos teritorijoje. 4 a. pr. Kr. jos neatlaikė hunų spaudimo ir sunyko. 8–9 a. susidarė rytų slavų genčių – dulebų, polianų, severianų, tivercų, uličių – sąjungos. Susidūrusios su neslaviškais etnosais – dakais, skitais, sarmatais, gotais ir kitais – juos asimiliuodavo.
Kijevo kunigaikščiai Askoldas ir Dyras (Radvilų metraščio miniatiūra, 15 a., Rusijos mokslų akademijos biblioteka)
kunigaikščio Vladimiro krikštas (Radvilų metraščio miniatiūra, 15 a., Rusijos mokslų akademijos biblioteka)
Viduriniai amžiai
Lucko pilis
9–12 a. Ukrainos teritorijojoje gyvenančių genčių junginiai sukūrė ankstyvąją feodalinę valstybę Kijevo Rusią, gana amorfišką politinį darinį, kurio gyventojai pripažino Kijevo kunigaikščio valdžią. Vėliau ši valstybė suskilo į keliolika savarankiškų kunigaikštysčių, tarp kurių svarbiausios buvo Kijevo, Černigovo, Perejaslavo, Haličo kunigaikštystės. Užkarpatės Rusią 11 a. užvaldė Vengrija. Ukrainos vardas metraščiuose pradėtas vartoti 12 a., oficialioje raštvedyboje – 16 amžiuje. 1239–41 didžioji Ukrainos teritorijos dalis užkariauta mongolų, gyventojai buvo priversti jiems mokėti duoklę. Dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ekspansijos į Rytus 14–15 a. Ukrainos vakarinės teritorijos visiškai ar iš dalies išsilaisvino iš mongolų valdžios.
Chocino pilis
1340 prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prijungta Voluinė, po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo pergalės prie Mėlynųjų Vandenų (1363) – Kijevo, Černigovo, Perejaslavo žemės. Dalis teritorijų buvo prijungta prie Lenkijos (Haličas 1349, 1387, Vakarų Podolė 1434). Vietos kunigaikščiai ir bajorai išsaugojo savo statusą, miestams suteikta Magdeburgo teisė. Lietuvos valdovai, siekdami didesnės politinės įtakos, skaidė Ukrainos teritorinius vienetus, keitė vietos kunigaikščius savo vietininkais, siekė įsteigti nuo Maskvos nepriklausomą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stačiatikių metropoliją. Šiaurės Bukovina 14 a. atiteko Moldavijos kunigaikštystei (ji 16 a. tapo vasaline Turkijos valda). Ukrainos pietuose 16 a. susidarė Krymo chanatas.
Abiejų Tautų Respublikos, Rusijos, Austrijos valdymas
Po 1569 Liublino unijos Ukraina tapo Lenkijos dalimi, paspartėjo jos lenkėjimas ir katalikėjimas. 15–16 a. formavosi ukrainiečių tauta. Žemės ūkyje įsivyravo trilaukio sistema, buvo įdirbami nauji žemės plotai, klostėsi kazokų sluoksnis, 16 a. susiformavo Zaporožės Sečė – kazokų administracinis centras. Kazokai daug prisidėjo ginant Ukrainą nuo turkų ir totorių, ne kartą maištavo prieš Lenkijos valdžią. Nuo 15 a. pabaigos stiprėjanti Maskvos valstybė aktyviai kišosi į Ukrainos reikalus siekdama prisijungti jos teritoriją, naudojosi kazokais kaip destabilizuojančiu veiksniu. Po 1648–54 Ukrainos kazokų sukilimo ir 1656–67 Abiejų Tautų Respublikos–Rusijos karo pagal Andrusovo paliaubas (1667) Kairiakrantė Ukraina su Kijevu prijungta prie Rusijos. Dešiniakrantė Ukraina liko Abiejų Tautų Respublikai, Šiaurės Podolė buvo valdoma Turkijos iki 1699, Užkarpatė liko Vengrijai.
Kazokai rašo laišką Turkijos sultonui (aliejus, 1880–91, dailininkas I. Repinas, Rusų muziejus Sankt Peterburge)
Kairiakrantėje Ukrainoje 17 a. antroje pusėje–18 a. pradžioje įsitvirtino baudžiava, reglamentuotos luomų privilegijos. Kazokai dalyvavo Rusijos kariuomenės Krymo (1687, 1689) ir Azovo (1695–96) žygiuose. Per Šiaurės karą (1700–21) dalis Zaporožės kazokų diduomenės, vadovaujamos etmono I. Mazepos, siekdama suvienyti Ukrainą, 1708 10 stojo į Švedijos pusę, kazokai dalyvavo Poltavos mūšyje (1709). Vykstant Petro I reformoms Ukrainos teritorijoje pradėta ieškoti naudingųjų iškasenų, susikūrė manufaktūrų. 18 a. antroje pusėje intensyvėjo prekyba, žemvaldžiai stengėsi pritaikyti savo ūkius naujoms sąlygoms. Kairiakrantėje Ukrainoje 1783 05 03 įsaku valstiečiai buvo visiškai įbaudžiavinti. 1785 kazokų diduomenė teisiškai prilyginta rusų bajorams, paprasti kazokai – valstybiniams valstiečiams. Ukrainos valstiečiai dalyvavo 1773–75 Pugačiovo kare. 1783 prie Rusijos imperijos prijungtas Krymo chanatas. 1791 Jasų taika įtvirtino Rusijai teritoriją tarp Bugo ir Dniestro. Ukrainos pietinės sritys pradėtos sparčiai apgyvendinti, t. p. ir užsienio kolonistų – vokiečių, bulgarų, graikų ir kitų. 18 a. antroje pusėje Pietų Ukrainoje susikūrė naujų miestų – Odesa, Chersonas, Nikolajevas (dabar Mykolajivas) ir kiti.
Dešiniakrantėje Ukrainoje 18 a. stiprėjantis Abiejų Tautų Respublikos nuopuolis lėmė valstiečių ūkių krizę, prekybos ir miestų nykimą. Plito haidamakų judėjimas. Po Abiejų Tautų Respublikos I padalijimo (Abiejų Tautų Respublikos padalijimai) Šiaurės Bukovina ir Rytų Galicija atiteko Austrijai (Užkarpatė kartu su Vengrija prie Austrijos prijungta dar 18 a. pradžioje). Austrijos valdoma Galicija (apėmė ir kai kurias lenkų gyvenamas žemes) sudarė atskirą provinciją (centras Lvovas). Lenkai sudarė vietos aukštuomenę, vyravo miestuose. Austrijoje gyvenantys vakarinių sričių ukrainiečiai (vadinti rusėnais) vis dėlto turėjo daugiau savitos raidos galimybių nei carų valdžioje atsidūrę rytinių sričių ukrainiečiai. 18 a. 9 dešimtmetyje reglamentuotos valstiečių prievolės, panaikinta asmeninė priklausomybė nuo žemvaldžio, diegti pažangūs ūkininkavimo metodai; miestų reforma oficialiai įteisino ukrainiečių miesto bendruomenių teises. Nuo 1775 Galicijos ukrainiečiams leista mokytis gimtąja kalba (iš tiesų 19 a. viduryje gimtąja kalba mokyta tik pradžios mokyklose). Unitų Bažnyčia kūrė ukrainiečių inteligentijos sluoksnį. 1848 revoliucija politizavo Galicijos rusėnus: reikalauta visos Ukrainos politinio suvienijimo, organizuota ukrainiečių gvardija, pradėta leisti pirmąjį ukrainiečių laikraštį. 1848 panaikinus baudžiavą dėl silpnos pramonės Ukrainos gyventojai negalėjo įsidarbinti miestuose, dėl to iki pat I pasaulinio karo daug jų emigravo į Ameriką. Vienas 1848 revoliucijos padarinių – 1867 sutartimi su imperijos valdžia lenkai perėmė Galicijos administravimą.
Po II (1793) ir III (1795) Abiejų Tautų Respublikos padalijimų visa Dešiniakrantė Ukraina ir Voluinė prijungta prie Rusijos imperijos. 1796 Ukrainos teritorija padalyta į Kijevo, Voluinės ir Podolės gubernijas, 1832 jos sudarė Kijevo generalgubernatoriją; Mažosios Rusijos generalgubernatorijai 19 a. pradžioje priklausė Černigovo, Poltavos, po 1812 – Taurijos, Chersono, Jekaterinoslavo gubernijos. Rytų Ukraina nuo 1796 sudarė Slobodos guberniją (nuo 1832 – Charkovo gubernija). 1830–1831 sukilimas, ypač jo vadų siekis Dešiniakrantę Ukrainą vėl prijungti prie Lenkijos, nesulaukė didesnės Ukrainos gyventojų paramos. Per kryptingą rusifikavimą, mišrias vedybas, kompromisus su Rusijos imperijos valdžia Ukrainos valdantieji sluoksniai ilgainiui surusėjo (kaip anksčiau sulenkėjo), bet Dešiniakrantės Ukrainos lenkų aukštuomenė išlaikė savo statusą ir liko stambiaisiais žemvaldžiais iki pat 1861 valstiečių reformos. Baudžiavos panaikinimas skatino pramonės ir prekybos raidą. Ukrainos rytinėse srityse pradėjus plėtoti anglies kasybą pritraukta nemažai kitataučių naujakurių iš visos Rusijos imperijos. Unitų Bažnyčia 1839 uždrausta, unitai įsiliejo į Stačiatikių Bažnyčią, kuri tapo svarbiu Rusijos imperijos politiniu ideologiniu ramsčiu Ukrainoje.
Ukrainiečių tautinis atgimimas 19 a. reiškėsi daugiausia kaip kultūrinis sąjūdis, T. Ševčenko ir kiti autoriai savo kūriniuose idealizavo praeitį, kūrė Ukrainos, laisvos ir demokratinės valstybės, įvaizdį. Slapta Kirilo ir Metodijaus brolija (veikė 1845–47) skleidė socialinės lygybės idėjas, visų slavų sąjungos programą. 19 a. antroje pusėje daugelyje Ukrainos miestų pusiau legaliai veikė kultūrinės švietėjiškos organizacijos – hramados, iš jų svarbiausia buvo Kijevo hramada, vadovaujama M. Drahomanovo, jis iškėlė Rusijos imperijos transformavimosi į federacinę valstybę, kurioje būtų garantuotos ukrainiečių teisės, idėją. 1875 įsteigta pirmoji darbininkų organizacija – Pietų Rusijos darbininkų sąjunga. Paskutinį 19 a. ketvirtį plito marksizmo idėjos. 20 a. pradžioje Ukrainoje, kaip ir visoje europinėje Rusijos imperijoje, atsirado nemažai didelių monopolijų, anglies pramonė, metalurgija pritraukė užsienio kapitalo, nors išliko ir baudžiavinės santvarkos liekanų.
Taraso Ševčenko portretas (aliejus, 1871, dailininkas I. Kramskojus, Tretjakovo galerija Maskvoje)
1905–07 revoliucija ukrainiečiams reiškė kovą dėl socialinės lygybės ir kartu dėl teritorinio vientisumo (norėta suvienyti ukrainiečių žemes). 1905 streikavo apie 120 000 Ukrainos darbininkų, Kijeve, Odesoje, Jekaterinoslave (dabar Dniepropetrovskas) ir kitur kūrėsi darbininkų deputatų tarybos, 1905 12 Doneco anglių baseine įvyko ginkluotas sukilimas. 1906 Ukrainoje pradėta įgyvendinti Stolypino reforma, daugiau kaip 226 000 valstiečių ūkių buvo iškeldinta į vienkiemius. Nuo 1910 ūkis plėtotas sparčiau, didėjo anglių gavyba, ketaus, plieno liejyba. Per I pasaulinį karą Ukrainos pramonė ir žemės ūkis smuko, miestuose trūko maisto produktų, itin sunki buvo karo mūšių vieta tapusių Ukrainos vakarinių sričių gyventojų padėtis. Karo sąlygomis didėjo bolševikų įtaka.
Kovos dėl nepriklausomybės
Po Vasario revoliucijos (1917) Kijeve, Charkove ir kituose miestuose kilo daugiatūkstantiniai streikai. Ukrainoje, kaip ir Rusijoje, įsitvirtino dvivaldystė. Laikinąją vyriausybę palaikė tarybose daugumą sudarantys menševikai ir eserai bei 1917 03 Kijeve sudaryta Centrinė rada. Ji formavo ukrainiečių karinius dalinius, skleidė Ukrainos autonomijos idėją, 11 20 paskelbė Ukrainos Liaudies Respubliką, save – jos vyriausybe. Po Spalio perversmo (1917) Doneco anglių baseine ir Pietvakarių fronto ruože sovietų valdžia įsitvirtino be kovos, kitur bolševikai susidūrė su Centrinės rados ir įtakos dar nepraradusios Laikinosios vyriausybės pajėgomis.
pasirašoma Ukrainos Liaudies Respublikos ir Vokietijos taikos sutartis (1918 02 09–10; 1918 atvirukas)
Po 1917 11 11–13 vykusių atkaklių mūšių bolševikai nugalėjo Laikinosios vyriausybės pajėgas, Centrinė rada 1918 01 22 paskelbė Ukrainos Liaudies Respublikos nepriklausomybę, bet 02 08 buvo priversta palikti Kijevą – Sovietų Rusijos padedami Ukrainos bolševikai įtvirtino sovietų valdžią didžiojoje Ukrainos dalyje (dar 1917 12 24–25 Charkove Ukrainos tarybų I suvažiavimas paskelbė Ukrainą sovietine respublika). Jau 02 09 Centrinės rados atstovai sudarė taiką su Ukrainos Liaudies Respubliką pripažinusiomis Vokietija ir Austrija-Vengrija. Pagal Bresto taiką (1918 03, ja Ukrainos Liaudies Respubliką pripažino ir Sovietų Rusija) Vokietijos kariuomenė iki 1918 04 užėmė Kijevą, Černigovą, Poltavą, Simferopolį, Charkovą.
Ukrainos etmonas Pavlo Skoropadskis (antras iš dešinės) su karininkais (apie 1919)
1918 04 29 Vokietijos remiamas Centrinės rados ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis atamanas P. Skoropadskis įkūrė Ukrainos Valstybę, tą pačią dieną jis paskelbtas Ukrainos etmonu. 1918 11 Vokietijos kariuomenę išvedus iš Ukrainos 12 14 valdžioje įsitvirtino S. Petliuros vadovaujama Ukrainos direktorija. 1918 11–12 Antantės pajėgos buvo užėmusios Ukrainos pietinę dalį. 1919 01–02 bolševikai išstūmė S. Petliuros kariuomenę iš pagrindinių miestų, 1919 02 užėmė Kijevą, 1919 04 – Odesą, Simferopolį. 1919 vasarą didumą Ukrainos užėmė A. Denikino vadovaujami baltagvardiečiai, 1919 pabaigoje–1920 pradžioje Raudonoji armija juos išstūmė iš Ukrainos. Po Lenkijos–Sovietų Rusijos karo (S. Petliura sudarė sąjungą su Lenkija ir dalyvavo J. Piłsudskio žygyje į Kijevą) 1921 pasirašius Rygos taiką Galicija ir dalis Voluinės atiteko Lenkijai. 1920 rudenį iš Krymo išstumtos P. Vrangelio baltagvardiečių pajėgos.
SSRS ir Lenkijos valdymas
Pilietiniam karui pasibaigus Sovietų Rusijos kontroliuojamoje Ukrainos rytinėje dalyje nacionalizuotos pramonės įmonės, bankai, transportas, dvarininkų žemė. Naujoji ekonominė politika padėjo atkurti karo sugriautą Ukrainos ekonomiką. Pirmaisiais sovietų valdžios metais vykdant vadinamąją ukrainizaciją įsteigta ukrainiečių mokyklų, leista daugiau ukrainiečių spaudos. 1922 12 Ukraina buvo SSRS viena įkūrėjų, tapo jos sąjungine sovietų respublika. 1924 įkurta Ukrainos Sovietų Socialistinė Respublikai priklausanti Moldavijos Autonominė Sovietų Socialistinė Respublika. Tarpukario laikotarpiu labai išplėtota sunkioji pramonė, mašinų gamyba, chemijos pramonė, pastatyta Dniepro hidroelektrinė, keli dideli metalurgijos kombinatai, Charkove ir kituose miestuose – naujų mašinų gamyklų. Ukrainos raidai būdingi visos ano meto SSRS raidos bruožai: totalitarinis režimas, komunistų partijos vyravimas ir kita. Industrializacija vykdyta daugiausia iš administracinių išteklių, didinant išdirbio normas ir darbo valandas, įdarbinant kalinius, tremtinius, pramonės ir miesto problemas sprendžiant iš kaimo ir žemės ūkio lėšų.
Ukrainoje, kaip ir visoje SSRS, 1929–32 vykdytos kolektyvizacijos svarbiausias tikslas buvo gauti grūdų miestams ir eksportui, gautas lėšas panaudoti sunkiosios, daugiausia karinės, pramonės plėtotei. Iki 1931 rudens sukolektyvinta 68 % valstiečių ūkių (72 % ariamųjų plotų), daugiau kaip 300 000 pasiturinčių valstiečių ištremta iš Ukrainos, bet dėl kolūkių administravimo patirties stokos, valstiečių aktyvaus priešinimosi laukiamų rezultatų žemės ūkio kolektyvizacija nedavė. Dėl prievartinės žemės ūkio produktų konfiskacijos ir 1932 šalį ištikusios sausros bei nederliaus prasidėjo visuotinis badas; įvairiais duomenimis, iš bado mirė 3–10 mln. žmonių (ši SSRS valdžios politika, kai kurių nuomone, sąmoninga, neretai prilyginama ukrainiečių tautos genocidui; Golodomor).
javų konfiskacija Novokrasnuose (Mykolajivo sr., 1932 10)
Lenkijos valdyta Vakarų Ukraina, išvengusi bado, patyrė J. Piłsudskio autoritarinio režimo vykdomą tautinių mažumų kultūros slopinimo ir asimiliavimo politiką. Atsakydama į ukrainiečių radikaliųjų organizacijų (1920 įkurta Ukrainos karinė organizacija, 1929 – Ukrainos nacionalistų organizacija) teroristinius veiksmus Lenkijos valdžia po 1930 ėmė griežčiau kontroliuoti Ukrainą, įvedė policijos ir kariuomenės dalinius į 800 ukrainiečių kaimų ir miestelių (vadinamoji pacifikacija), suimta apie 2000 ukrainiečių, uždraustos jų organizacijos.
II pasaulinio karo metai ir pokario sovietinis laikotarpis
Ribbentropo–Molotovo paktu (1939 08 23) Ukrainos vakarinė dalis buvo priskirta SSRS interesų sferai. Nacių Vokietijai užpuolus Lenkiją, SSRS 1939 09 prijungė Vakarų Ukrainą, 1940 06 – Šiaurės Bukoviną ir ukrainiečių gyvenamą Besarabijos dalį. Per SSRS–Vokietijos karą 1942 visa Ukrainos teritorija okupuota Vokietijos kariuomenės. apie 550 Ukrainos pramonės įmonių ir 3,5 mln. žmonių evakuota į SSRS gilumą. Mėginimai Vokietijai padedant sukurti nepriklausomą Ukrainos valstybę (06 30 paskelbta Ukrainos nepriklausomybė, 10 05 Kijeve sudaryta vyriausybė) nesulaukė okupacinės valdžios pritarimo. S. Bandera, A. Melnykas ir kiti nepriklausomybės šalininkai vokiečių buvo įkalinti. Tarp Bugo ir Dniestro sukurta Rumunijos valdoma Transdniestrijos gubernatorija, dalis Ukrainos vakarinių teritorijų kaip Galicijos distriktas perduota lenkų žemių Generalinei gubernijai, kita Ukrainos teritorija sudarė Ukrainos reichskomisariatą. Vokiečių okupacijos metais žuvo 5 mln. ukrainiečių, 2 mln. išvežta darbams į Vokietiją. S. Banderos šalininkai 1942 10 įkūrė Ukrainos sukilėlių armiją, veikdama daugiausia Voluinėje ir Rytų Galicijoje ji kovojo su prosovietiniais partizanais (iš viso apie 0,5 mln. žmonių), lenkų Armija Krajova (nužudė ir civilių lenkų), nuo 1943 02 – ir su vokiečių okupantais; 1944 rudenį SSRS atkariavus visą Ukrainos Sovietų Socialistinės Respublikos teritoriją ir prisijungus Užkarpatės Ukrainą, armija iki 1949 (kai kur – iki 1954) priešinosi Ukrainos resovietizacijai.
Po karo atkurta Ukrainos ekonominė infrastruktūra. 1954 02 Ukrainai perduotas Krymas. Vėlesniais dešimtmečiais Ukraina plėtota kaip reikšminga SSRS energetikos, metalurgijos ir mašinų gamybos bazė. 20 a. 7 dešimtmečio pradžioje N. Chruščiovo atšilimas Ukrainoje reiškėsi kaip kultūrinis sąjūdis, kurio atstovai vėliau, sąstingio metais, tapo disidentais. Ekonomikoje, politikoje reiškėsi sisteminė krizė, dėl jos smuko gyvenimo lygis. Per 1986 04 Černobylio atominės elektrinės avariją radioaktyviosiomis medžiagomis užteršta nemažai Ukrainos teritorijos.
Nepriklausomybės laikai
SSRS prasidėjus pertvarkai, liberalėjant komunistiniam režimui stiprėjo ir Ukrainos visuomenės demokratijos ir nepriklausomybės siekiai (1989 02 susikūrė Ukrainos persitvarkymo sąjūdis). 1990 įvyko pirmieji demokratiniai rinkimai į Ukrainos parlamentą – Aukščiausiąją Radą, ji 1991 08 24 paskelbė Ukrainos nepriklausomybę. 1991 12 Ukraina buvo viena Nepriklausomų Valstybių Sandraugos įkūrėjų. 1991 12 pirmuoju Ukrainos prezidentu išrinktas L. Kravčukas. Perėjimas prie rinkos ekonomikos sukėlė socialinę ekonominę ir politinę krizę; 1994 įvyko pirmalaikiai prezidento ir parlamento rinkimai, juos laimėjo Ukrainos komunistų partija, prezidentu išrinktas L. Kučma (1999 10 perrinktas). 1996 konstitucija įtvirtino šalyje demokratinės santvarkos principus, iš Ukrainos teritorijos išgabenta branduolinė ginkluotė. 1998 03 parlamento rinkimus vėl laimėjo komunistai, bet turėtą įtaką prarado. 1999 12 ministru pirmininku tapo reformatoriumi laikomas V. Juščenko. Įvedus nacionalinę valiutą griviną stabilizavosi finansų sistema, įvykdytos svarbios parlamento struktūros ir ekonomikos reformos, pasiekta tam tikro ekonomikos augimo. 2000 pabaigoje nužudžius opozicinį žurnalistą G. Gongadzę kilo politinė krizė, V. Juščenkos vyriausybė 2001 05 atsistatydino. Opozicinis V. Juščenkos blokas Mūsų Ukraina laimėjo 2002 03 rinkimus (pirmą kartą aplenkė komunistus), bet vyriausybės nesuformavo. Valdant V. Janukovyčiaus vyriausybei (2002–04) ekonomikos rodikliai gerėjo (vidutiniškai 7 % kasmet), bet iš to pelnėsi pirmiausia valdančioji oligarchų grupuotė, be to, V. Janukovyčiaus pastangos kuo skubiau įsilieti į Nepriklausomų Valstybių Sandraugos ekonominę erdvę daugelio buvo vertinamos kaip nepriklausomybės atsisakymas.
Per 2004 11 prezidento rinkimus II turo nugalėtoju paskelbtas V. Janukovyčius. Kitą dieną, 11 22, kilo masiniai gyventojų protestai – Centrinė rinkimų komisija apkaltinta rinkimų rezultatų klastojimu. Protestuotojai (apie 500 000 žm.) reikalavo prezidentu pripažinti V. Juščenko. Jis, žlugus deryboms su L. Kučma, paragino savo šalininkus pradėti masinius streikus, 11 27 Aukščiausiasis Teismas anuliavo 2004 11 rinkimų rezultatus. Pakartotinius rinkimus 2004 12 laimėjo V. Juščenko – šie įvykiai pavadinti Oranžine revoliucija. Iki 2010 Ukraina laikėsi provakarietiškos orientacijos, deklaruotas jos siekis tapti Europos Sąjungos ir NATO nare. Stambiojo kapitalo interesus tenkinusio V. Juščenkos valdymą temdė vidaus nesutarimai dėl ekonominės strategijos su J. Tymošenkos vyriausybe (2005 05 atstatydinta), t. p. konfliktas su Rusijos bendrove Gazprom dėl dujų tiekimo sąlygų.
Oranžinė revoliucija (2004 12)
2010 02 prezidento rinkimus laimėjo V. Janukovyčius. Jis ėmė laviruoti tarp Rusijos ir Vakarų: laikėsi anksčiau skelbtos eurointegracijos strategijos, bet atsisakė stoti į NATO, nėjo į atvirą priešpriešą su Rusija tenkinant kai kuriuos jos interesus (Rusijos karinio laivyno dislokacijos Juodojoje jūroje terminas pratęstas 25 metams). J. Tymošenkos ir kitų Oranžinės revoliucijos politikų suėmimas daugelio buvo vertinamas kaip susidorojimas su politiniais oponentais. Dalis buvusios opozicijos veikėjų, pirmiausia V. Juščenkos šalininkų, perėjo į V. Janukovyčiaus pusę ir gavo aukštus postus. Prezidentui grąžintos vykdomosios valdžios galios, suvaržytos piliečių teisės, žiniasklaida tapo politizuota ir cenzūruojama, daromas spaudimas vidutiniam verslui; tai laikyta Ukrainos politinės santvarkos autoritarizmo apraiškomis.
1088
Ukraina nuo 2013
Maidano barikados (2014 01 26)
2013 11 21 V. Janukovyčius Vilniuje (Lietuvai pirmininkaujant Europos Sąjungos Vadovų Tarybai) atsisakė pasirašyti su Europos Sąjunga Asociacijos sutartį. Kijeve kilo demonstracijos ir neramumai, nukreipti prieš Ukrainos prezidentą. 2013 11 30 prieš taikius demonstrantus panaudojus specialiąsias milicijos pajėgas Berkut nepasitenkinimo mitingai išplito po visą šalį (Maidano revoliucija). V. Janukovyčius pasiprašė prieglobsčio Rusijoje. Ukrainos Aukščiausioji Taryba 2014 02 22 po pietų atstatydino prezidentą V. Janukovyčių iš pareigų. 2014 02 23 laikinuoju šalies prezidentu išrinktas parlamento pirmininkas Oleksandras Turčynovas, ministru pirmininku paskirtas Arsenijus Jaceniukas (ėjo šias pareigas iki 2016 04).
Ukrainos prezidentas Petro Porošenko ir Europos Sąjungos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas Briuselyje (2018 07)
2014 03 18 Rusija prisijungė Ukrainai priklausantį Krymą (Krymo aneksija); Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja šį įvykį įvertino kaip neteisėtą aktą, o Ukraina įvardijo okupacija. 2014 04 prasidėjo Rusijos remiamas hibridinis karas prieš Ukrainą (Donbaso karas). Prorusiški separatistai sukūrė vadinamąsias Donecko ir Luhansko Liaudies Respublikas, kurios 2014 05 24 susijungė į Novorosijos Federaciją. Tarptautinė bendruomenė šio darinio nepripažino. 2014 06 Ukrainos prezidentu išrinktas P. Porošenko. 2014 06 27 jis pasirašė Asociacijos sutartį su Europos Sąjunga. 2014 10 parlamento rinkimus laimėję proeuropietiškas Liaudies frontas (įkurtas 2014) ir Petro Porošenkos blokas (įkurtas 2001) suformavo antrąją Arsenijaus Jaceniuko vyriausybę (joje ūkio ministro pareigas ėjo lietuvis Aivaras Abromavičius). 2016 04 ministru pirmininku paskirtas Petro Porošenkos blokui atstovaujantis Volodymyras Groismanas. Karo veiksmai prieš Rusijos remiamus Rytų Ukrainos separatistus tęsėsi.
Didžiausia vidaus problema – nepakankamai efektyviai įgyvendinamos antikorupcinės reformos, politinių ir verslo grupuočių tarpusavio kova. 2019 04 Ukrainos prezidentu išrinktas politinės patirties neturintis aktorius V. Zelenskis (antrame ture surinko 73 %, jo varžovas P. Porošenko – 24 % balsų). 2019 05 23 įsigaliojo naujojo prezidento įsakas pirma laiko nutraukti Ukrainos parlamento įgaliojimus. 2019 07 21 pirmalaikius parlamento rinkimus laimėjo V. Zelenskio partija Tautos tarnas (Sluha narodu), kuri surinko 43,16 % balsų; prorusiškas aljansas Opozicijos platforma – Už gyvybę surinko 13,05 % balsų. Vyriausybei 2019 08–2020 03 vadovavo Oleksijus Hončarukas, nuo 2020 03 04 – Denysas Šmyhalis.
Jau nuo 2021 pavasario Rusija stiprino savo karines pajėgas prie sienos su Ukraina (manoma, kad 2022 pradžioje jas sudarė apie 150 000 karių). 2022 02 21 Rusija oficialiai pripažino atsiskyrusias Donecko ir Luhansko respublikas suvereniomis valstybėmis, nepriklausomomis nuo Ukrainos. Rusijos prezidentas V. Putinas įsakė Rusijos pajėgoms įžengti į Donecko ir Luhansko respublikas, pavadindamas šiuos veiksmus taikos palaikymo misija. 2022 02 24 ankstų rytą Rusijos kariuomenė plačiu frontu įsiveržė į Ukrainą pradėdama, pasak V. Putino, specialiąją karinę operaciją, skirtą Ukrainai demilitarizuoti ir denacifikuoti, raketomis atakavo oro uostus ir karinius objektus Kijeve, Charkove ir kituose miestuose. Rusija planavo per tris dienas užimti Kijevą, bet specialioji operacija virto ilgu ir sekinančiu karu. Birželio pradžioje Rusijos kariuomenė kontroliavo apie 20 % Ukrainos teritorijos (užimtas Chersonas, priartėta prie Charkovo). Remiama (t. p. ir ginkluote) daugumos demokratinių pasaulio valstybių Ukraina atsikovojo didžiąją dalį prarastų teritorijų. Per pirmuosius invazijos metus jos gynybos pajėgos nukovė beveik 146 000 Rusijos karių. Rusija surengė beveik 5000 raketų ir 3500 oro smūgių prieš Ukrainą. 2023 viduryje svarbiausios kovos vyko Buchmuto rajone.
Narystė tarptautinėse organizacijose
Jungtinių Tautų (1945, viena valstybių steigėjų), Tarptautinės atominės energijos agentūros (1957), Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (1991, neratifikavusi organizacijos įstatų teisiškai jai nepriklauso), ESBO (1992), Tarptautinio valiutos fondo (1992), Europos Tarybos (1995), Pasaulinės prekybos organizacijos (2008) narė.
2271
L: S. Jekelčyk Ukraina: modernios nacijos gimimas Vilnius 2009; P. R. Magocsi A History of Ukraine Toronto 1996; A. Wilson The Ukrainians: Unexpected Nation New Haven 2002; O. Subtelny Ukraine: A History Toronto 2009.
Ukrainos konstitucinė santvarka
Ukrainos partijos ir profsąjungos