Ukrainos kazokų sukilimas

Ukranos kazõkų sukilmas (1648–54), didžiausias Abiejų Tautų Respublikos kazokų sukilimas. Vadovavo B. Chmelnyckis.

Priežastys

Kilo dėl Abiejų Tautų Respublikos pastangų riboti kazokų savarankiškumą (grobiamieji kazokų žygiai į Turkiją blogino jos santykius su Respublika) ir mažinti Respublikoje tarnaujančių registrinių kazokų skaičių. Kazokais kaip destabilizuojančiu veiksniu naudojosi ir prisijungti Ukrainą siekianti Rusija.

Eiga

Sukilimo pradžioje, 1648 05, B. Chmelnyckio ir jį remiančių Krymo totorių kariuomenė sumušė Abiejų Tautų Respublikos (Lenkijos) kariuomenę Geltonųjų Vandenų mūšyje ir Korsunės mūšyje. Po šių mūšių sukilimas apėmė visą Ukrainą. Deryboms su naujai išrinktu Abiejų Tautų Respublikos valdovu Jonu Kazimieru nedavus rezultatų B. Chmelnyckis apsiautė Zbaražą (Ternopilio sr.). Po Zborovo mūšio pasirašyta Zborovo sutartimi (1649 08) kazokams padaryta nuolaidų; sukurta kazokų autonominė teritorija (vadinamasis etmonatas), registrinių kazokų skaičių numatyta padidinti iki 40 000. 1651 02 karo veiksmai atsinaujino.

Maxymo Kryvonio ir Jeremio Wisnioweckio mūšis (1934, dailininkas Mykola Samokyshius)

Išdavos

Kazokams pralaimėjus Berestečko mūšį (1651 06), pasirašyta jiems mažiau palanki Bila Cerkvos sutartis (1651 09; kazokų teritorija apribota Kijevo vaivadija, registrinių kazokų sumažinta iki 20 000). 1653 rudenį B. Chmelnyckis kreipėsi į Rusijos carą Aleksejų Michailovičių prašydamas globos (pirmą kartą jos prašė dar 1648), 1654 01 18 Perejaslavo radoje su kazokų kitais vadais prisiekė jam ištikimybę ir caras prijungė Ukrainą prie Rusijos. Abiejų Tautų Respublikos konfliktas su kazokais virto karu su Rusija (Lenkijos ir Lietuvos Valstybės–Rusijos karas, 1654–67); jis baigėsi Andrusovo paliaubomis (1667) ir Ukrainos padalijimu: Kairiakrantė Ukraina buvo prijungta prie Rusijos, Dešiniakrantė liko Lenkijai.

Chmelnyckio sukilimas