Ukranos literatūrà. Kaip ir kitų rytų slavų tautų Ukrainos literatūros ištakos – Kijevo Rusios literatūra, dažniausiai rašyta senąja bažnytine slavų kalba (Rusijos literatūra).
Ukrainiečių raštijos kūrimas, 13–15 a.
13 a. žlugus Kijevo Rusiai prasidėjo literatūros tradicijų išsiskyrimo procesas (Ukrainoje – Kijevo, Haličo-Voluinės). Tęstos senosios literatūros tradicijos, į ukrainiečių kalbą versta Bizantijos stačiatikiškoji raštija, kurtas pasaulietinių valdovų biografijos žanras (daugiausia Haliče-Voluinėje).
Religinė polemika, 16–17 a.
Plintant Renesanso ir reformacijos idėjoms, didėjant tikybų įvairovei ir dažnėjant konfliktams suklestėjo religinės polemikos žanras. Pasirodė pirmoji Ukrainoje spausdinta spaustuvininko Ivano Fiodorovo parengta su įžanginiu straipsniu knyga Apaštalas (Apostol 1574), dar vadinama Lvovo apaštalu (pirminis variantas išspausdintas Maskvoje 1564). Svarbiausi šio laikotarpio autoriai: Vasilijus Suražietis (16 a. pabaiga), Herasimas Smotryckis (m. 1594), Demjanas Nalyvaiko (m. 1627), unitų vyskupas A. I. Pociejus. Ypač svarbi ukrainiečių kalbos ir literatūros stiliaus raidai konservatyvaus stačiatikybės apologeto Ivano Vyšenskio kūryba.
pirmoji spausdinta knyga Ukrainoje – Ivano Fiodorovo parengta knyga Apaštalas (Apostol Lvovas 1574)
Barokas, 18 a.
Su baroko įtaka ėmė plėtotis originalioji poezija (Kasijanas Sakovyčius, 1578–1647, Kirilas Trankvilionas-Stavroveckis, 1581–1646, šv. Dmitrijus Rostovietis, Ivanas Velyčkovskis, 17 a. pabaiga–18 a. pradžia, H. Skovoroda), religinis ir dorovinis epas. Baroko prozos svarbiausias kūrinys – šv. Dmitrijaus Rostoviečio Menėjų skaitiniai (Čet′i Minei 12 t., išleista 1689–1905), kuriame šventųjų gyvenimo ir stebuklų istorijos (tradicinis stačiatikių literatūros žanras) perpasakojamos barokui būdingu stiliumi. Plito populiarūs Vakarų Europoje nuotykiniai ir doroviniai romanai. Veikiant lenkiškam ir lotyniškam mokykliniam teatrui sukurti pirmieji deklamuojami dialogai – dramos žanro užuomazgos. Jų autoriai: Pamva Berynda (m. 1632), Andrejus Skulskis (m. 1651). Pirmųjų religinių ir istorinių dramų autoriai – šv. Dmitrijus Rostovietis, F. Prokopovičius, Grigorijus Koniskis (1717–95). Žymiausi rašytinių pamokslų autoriai: Kirilas Trankvilionas-Stavroveckis, Joanikijus Haliatovskis (m. 1688), Antonijus Radyvylovskis (m. 1688), Lazaras Baranovičius (m. 1693), šv. Dmitrijus Rostovietis, Stefanas Javorskis (1658–1722), F. Prokopovičius. Svarbi ukrainiečių baroko istorinė literatūra – dienoraščiai ir kazokų metraščiai (Liudininkas / Samovydec′, Samuelis Velyčko, 1670–1728, Grigorijus Hrabianka, m. 1738).
Klasicizmas, 18 a.–19 a. 1 pusė
18 a.–19 a. pirmoje pusėje klasicizmo epochos racionalizmo idėjos pakeitė žanrinę ukrainiečių literatūros prigimtį. Sumenko senąja slavų bažnytine kalba rašomos religinės literatūros svarba. Ukrainiečių kalba buvo kuriami komiškieji travesti, burleskos žanrai, ja rašomą literatūrą papildė liaudies kalbos ir komizmo elementai. Šių žanrų poezijos sukūrė Ivanas Nekraševyčius (18 a. antra pusė), I. Kotliarevskis parašė komišką kazokų epą Eneida Vergilijaus siužeto motyvais. Travestines odes ir klasicistines pasakėčias rašė P. Hulakas-Artemovskis, šio žanro prozos kūrinių sukūrė J. Hrebinka. H. Kvitka-Osnovjanenko parašė komiškų ir dorovinių apsakymų, pasižyminčių sklandžiu, sodriu pasakojimo stiliumi. Kiti šio laikotarpio rašytojai: Pavlas Bileckis-Nosenko (1774–1856), Stepanas Pysarevskis (1780–1839), Ostapas Rudykovskis (1784–1851), Galicijoje – Vasilius Dovhovyčius (1783–1849). Lengvo, komiško žanro dramaturgijos parašė I. Kotliarevskis, Vasilius Gogolis (1777–1825, rusų rašytojo N. Gogolio tėvas), H. Kvitka-Osnovjanenko.
Romantizmas, 19 a. 2 pusė
Romantizmo idėjos paskatino domėjimąsi ukrainiečių tautosaka, šalies istorija. Leisti liaudies poezijos rinkiniai, istoriniai veikalai. Charkovo universiteto mokslininkai I. Sreznevskis, A. Metlynskis, N. Kostomarovas tyrinėjo liaudies poeziją, joje ieškojo tautos dvasios sampratos. Su šiuo universitetu susiję poetai romantikai Levkas Borovykovskis (1806–89), A. Metlynskis, N. Kostomarovas. Žymiausias ukrainiečių romantizmo rašytojas T. Ševčenko remdamasis liaudies poezijos ir bažnytinės literatūros tradicijomis praturtino ukrainiečių poezijos kalbą ir eilėdarą, plėtojo romantizmo poezijos metaforas, formulavo tautinio išsivadavimo ideologiją. Kiti rašytojai: P. Kulišas, Oleksas Storoženko (1805–74), Užkarpatėje – Oleksandras Duchnovyčius (1803–64), Vakarų Ukrainoje – M. Šaškevyčius, Mykolas Ustyjanovyčius (1811–85), Ivanas Vahylevičius (1811–66), J. Holovackis. Ukrainiečių pozityvizmo ir realizmo literatūros kūrėjai siekė perteikti visuomenės kaitą, turtinti ukrainiečių kalbos žodyną. J. O. Fedkovyčiaus poezijoje ir prozoje siejami romantizmo ir realizmo bruožai. M. Vovčok prozai būdinga baudžiavos kritika, liaudiška kalba, vėlyvajai kūrybai – psichologizmas. I. Nečujaus-Levyckio apsakymuose ir romanuose vyrauja spalvingi kaimo gyventojų (daugiausia moterų) personažai ir sodrus pasakojimas. A. Svydnyckis parašė autobiografinį romaną ir apsakymų. P. Myrno prozoje vaizduojama pobaudžiavinės ukrainiečių visuomenės kaita ir vertybių krizė. Olga Pčilka-Kosač (1849–1930) parašė apsakymų ir dramų apie miesto inteligentijos gyvenimą. Kiti prozininkai: M. Staryckis, B. Hrinčenka, Volodimiras Leontovyčius (1866–1933). Svarbiausi poetai: Jakivas Ščoholivas (1824–98), Sidiras (Izidorius) Vorobkevyčius (1836–1903), Ivanas Manžura (1851–93), P. Hrabovskis, V. Samijlenko, dramaturgai: M. Kropyvnyckis, I. Karpenko-Karyj, M. Staryckis.
Realizmas ir modernizmas, 20 a. 1 pusė
Žymiausias Vakarų Ukrainos realizmo rašytojas I. Franko pirmasis suformulavo teorinius realistinės ukrainiečių literatūros principus (vadinamoji mikroskopinės astronomijos teorija – aprašant detales nusakyti bendrąsias visuomenės raidos tendencijas). 19 a. pabaigoje Ukrainos literatūroje reiškėsi realizmo ir modernizmo krypčių sandūra. Psichologinio romano pradininkės ukrainiečių literatūroje O. Kobylianskos prozai būdinga neoromantizmo ir simbolizmo stilistika, dėmesys vidiniam veikėjų pasauliui. M. Kociubynskis pasitelkė impresionistinę manierą, kūrė modernų socialinį romaną-mitą, nagrinėjo estetizmo, masių ir žmogaus santykių, miesčionijos temas. L. Ukrainka praturtino ukrainiečių poeziją naujomis formomis, pasitelkdama pasaulinei literatūrai būdingus mitologinius ir biblinius siužetus, sukūrė naują draminės poemos žanrą. V. Stefanyko prozą paveikė ekspresionizmas ir simbolizmas, jai būdinga prasminė ir egzistencinė įtampa. M. Vorono filosofinei poezijai būdinga formos naujovės, miesto įvaizdžiai, O. Olesio poezijoje supriešinama apokaliptinė epochos jausena ir amžinųjų vertybių siekis. Žymiausi 19 a. pabaigos–20 a. pradžios modernistinio poetų sambūrio Jaunoji mūza rašytojai: B. Lepkis, Michailas Jackivas (1873–1961), Petras Karmanskis (1878–1956), ankstyvojo simbolizmo poetai: Mikolas Filianskis (1873–1938), Grigorijus Čuprynka (1879–1921). Ankstyvajai Volodimiro Vinnyčenkos (1880–1951) prozai būdinga dėmesys veikėjų pasąmonei ir instinktams, intelektinio romano užuomazgos.
Sušaudytasis atgimimas, 20 a. 1–4 dešimtmetis
20 a. pirmos pusės įvykiai (1905 revoliucija, I pasaulinis karas, Rusijos imperijos žlugimas, Ukrainos Liaudies Respublikos gyvavimas), bolševikų režimo pirmųjų metų liberali tautinė politika pagyvino ukrainiečių literatūros raidą. Šis laikotarpis (iki 20 a. 4 dešimtmetyje įsivyravusio stalinistinio teroro) ukrainiečių istoriografijoje vadinamas sušaudytuoju atgimimu. Veikė literatūros įvairios srovės ir organizacijos: kaimo rašytojų draugija Plūgas (Sergejus Pylypenko, 1891–1934, A. Holovko, Andrijus Panivas, 1899–1937), neoklasikų grupė (M. Zerovas, M. Draj-Chmara), Panfuturistų asociacija (M. Semenko, 1892–1937, Oleksas Slisarenko, 1891–1937, Georgijus Škurupas, 1903–37), marksistinė organizacija Užgrūdinimas (Vasilijus Blakytnas, 1894–1925, ir kiti), nuo jos atskilusi Laisvoji proletarinės literatūros akademija VAPLITE (M. Chvyliovas ir kiti; ji proletkulto ideologiją derino su domėjimusi Vakarų Europos kultūra), konstruktyvistų grupė Avangardas (Valerijanas Poliščukas, 1897–1937, ir kiti), Grandis – Revoliucinio žodžio dirbtuvės (J. Plužnykas, H. Kosynka, B. Antonenko-Davydovyčius), techninio meno grupė A (J. Smolyčius ir kiti). Slopindamas šią įvairovę stalininis režimas įkūrė savo organizacijas: Visos Ukrainos proletarinių rašytojų draugiją ir komjaunimo globojamą Jaunuolyną (Pavlas Usenko, 1902–75). 1933–37 visos nepriklausomos srovės nuslopintos, dauguma jų dalyvių išžudyti arba įkalinti lageriuose. Kai kurie rašytojai, likę gyvi, pakluso socialistinio realizmo direktyvoms ir jų kūrybos originalumas vėl atsiskleidė tik po 1956 (P. Tyčyna, M. Rylskis, V. Sosiura, M. Bažanas), kai kurie vėl kūrė grįžę iš lagerių (O. Vyšnia). Išeivijoje susiformavo svarbiausios – Prahos ir Varšuvos – grupės (O. Olesis, Jurijus Darahanas, 1894–1926, J. Malaniukas, O. Stefanovyčius, Jurijus Lipa, 1900–44, Natalia Livycka-Cholodna, 1902–2005, O. Teliha, Olegas Olžyčius, 1907–44). M. Chvyliovas kūrė savitas lyrines romantines, impresionistines noveles. Neoklasikų kūrybos paveiktoje J. Malaniuko poezijoje ir eseistikoje iš naujo apmąstoma Ukrainos istorija, kuriama intelektuali tautinio judėjimo mitologija. B. I. Antonyčiaus kūryboje dera simbolizmo ir avangardo bruožai, panteistinė pasaulėjauta, mitologijos motyvai. Volodimiro Vinnyčenkos dramų gilus psichologizmas priartino ukrainiečių teatrą prie H. Ibseno ir G. Hauptmanno dramaturgijos. Naująjį ukrainiečių teatrą kūrė konstruktyvizmo ir ekspresionizmo veikiamas dramaturgas ir režisierius Lesius Kurbasas (1887–1937), dramaturgas Mikolas Kulišas (1892–1937). Kino režisierius O. Dovženko sukūrė svarbių literatūros raidai kino scenarijų, prozos kūrinių.
Socialistinis realizmas, 20 a. 4–9 dešimtmetis
20 a. 4 dešimtmetyje komunistiniam režimui išžudžius arba įkalinus daugelį Ukrainos rašytojų ir prievarta diegiant socialistinio realizmo literatūros kanonus bei tiesmuką partinę ideologiją literatūroje prasidėjo beveik 20 metų trukęs sąstingis. Tik per SSRS–Vokietijos karą buvo toleruojamos abstraktaus patriotizmo intonacijos ir sąlygiškai laisvai interpretuojamos dorovinio pasirinkimo temos. Direktyvų suvaržymus mėginta apeiti puoselėjant poetinę formą, aprašomąjį stilių, kuriant spalvingus veikėjų charakterius. Karo metais patriotinės lyrikos sukūrė P. Tyčyna, M. Bažanas, M. Rylskis, V. Sosiura, L. Pervomaiskis, A. Malyško, prozos kūrinių apie karą – O. Dovženko, S. Skliarenko, J. Janovskis, Ivanas Bahmutas (1903–75), Leonidas Smilianskis (1904–66), M. Stelmachas, Vasilius Kozačenko (1913–95), O. Hončaras, H. Tiutiunnykas. Pokario laikotarpiu vyravo primesta gamybinė ir kolūkinė tematika, ideologinis tarpukario ir pokario istorijos vaizdavimas, kritikoje – vulgarus sociologizavimas.
Vokietijos Federacinės Respublikos ukrainiečių išeiviją telkiančiame Meniniame ukrainiečių judėjime dalyvavo iki II pasaulinio karo Vakarų Ukrainoje gyvenę rašytojai Bogdanas Kravcivas (1904–1975), S. Hordynskis, Jurijus Kosačius (1908–90) ir buvę Prahos grupės nariai J. Malaniukas, Jurijus Klenas (1891–1947), Oksana Liaturynska (1902–70), Ulasas Samčukas (1905–87). Kiti žymiausi išeivijos rašytojai: Michailas Orestas (1901–63), I. Bahrianas, V. Barka.
Po 1956 sušvelnėjus ideologiniam režimui atgijo Ukrainos literatūra. Labiau gilintasi į žmogaus vidinį pasaulį, sustiprėjo sintetiniai ir analitiniai literatūros pradai, individualūs stiliai tapo įvairesni. 20 a. 7 dešimtmetyje debiutavo prozininkai A. Dimarovas, J. Mušketykas, Romanas Ivanyčukas (1929–2016), H. Tiutiunnykas, J. Hucalo, Nina Bičuja (g. 1937), mitologinės, vadinamosios chimeriškosios, prozos atstovai V. Zemliakas, V. Drozdas, Vasilijus Ševčukas (1932–99), poetai D. Pavlyčko, L. Kostenko, V. Symonenko, B. Olijnykas, M. Vinhranovskis, I. Dračas, V. Stusas, I. Kalynecis, literatūros kritikai J. Sverstiukas, I. Svitlyčnas, Michailina Kociubynska (1931–2011), I. Dziuba. O. Hončaro prozoje nagrinėjama dorovinės atsakomybės, istorinės atminties, gamtos išsaugojimo problemos. P. Zahrebelnas plėtojo istorinio, psichologinio, nuotykių romano žanrus.
Susikūrė nauja išeivijos poetų karta – vadinamoji Niujorko grupė (Bogdanas Boičukas, 1927–2017, E. Andijevska, Jurijus Tarnavskis, g. 1934, B. Rubčakas). 7 dešimtmečio pabaigoje debiutavo dauguma Kijevo poetinės mokyklos atstovų – M. Vorobjovas, Vasilijus Rubanas (1942–2017), Stanislavas Vyšenskis (1944–2018), V. Holoborodko, Viktoras Kordunas (1946–2005), Mychailas Hryhorivas (g. 1947), Kijevo mokyklai artimi vadinamosios išstumtosios kartos poetai T. Melnyčukas, H. Čubajus, O. Lyšeha.
20 a. pabaiga–21 a. pradžia
8–9 dešimtmetyje susiformavo Ukrainos rašytojų karta, patyrusi didelę Vakarų Europos literatūros įtaką ir galutinai atsisakiusi socialistinio realizmo. Žymiausi prozininkai: Jurijus Pokalčukas (1941–2008), Volodimiras Dibrova (g. 1951), Viačeslavas Medvidis (g. 1951), O. Zabužko, J. Andruchovyčius, Jurijus Izdrykas (g. 1961), O. Uljanenko, poetai: Mikolas Riabčukas (g. 1953), N. Bilocerkivec, Tarasas Fediukas (g. 1954), Vasilius Herasymiukas (g. 1956), Pavlas Hirnykas (g. 1956), Jaroslavas Dovhanas (g. 1956), I. Rymarukas, P. Midianka, I. Malkovyčius, M. Šun (g. 1962), K. Moskalecis, Vladimiras Cybulko (g. 1964). Veikė poetų grupės Bu‑Ba‑Bu (J. Andruchovyčius, Oleksandras Irvanecis, g. 1961, Viktoras Neborakas, g. 1961), LuHoSad (Nazaras Hončaras, 1964–2009, Romanas Sadlovskis, g. 1964, Ivanas Lučukas, g. 1965). Žymiausi nepriklausomos Ukrainos poetai: Ivanas Andrusiakas (g. 1968), Jurijus Bedrykas (g. 1968), Halina Petrosaniak (g. 1969), Marianna Kijanovska (g. 1973), Marjana Savka (g. 1973), Serhijus Žadanas (g. 1974), Andrijus Bondaras (g. 1974), Halina Kruk (g. 1974), Ostapas Slyvynskis (g. 1978), Dmitro Lazutkinas (g. 1978), prozininkai: T. Prochasko, Andrijus Kokotiucha (g. 1970), Natalija Sniadanko (g. 1973), Serhijus Žadanas, Dzvinka Matijaš (g. 1978), Tetjana Maliarčuk (g. 1983).
Ryšiai su lietuvių literatūra
17 a. pradžioje Vilniaus brolijos mokykloje dirbo ukrainiečių kultūros veikėjai broliai Lavrentijus ir Stefanas Zizanijai, M. Smotrickis. 1619 Vievyje išspausdinta Meletevo Smotrickio Taisyklingos sintagmatikos slavų gramatika (Grammatiki slavenskija pravilnoe Sintagma). 1829–30 Vilniuje gyveno T. Ševčenko. Ukrainiečių rašytojų kūryba (daugiausia T. Ševčenkos) į lietuvių kalbą pradėta versti 19 a. pabaigoje. 20 a. pradžioje T. Ševčenkos kūrybą Lietuvoje populiarino J. Biliūnas, L. Gira, K. Račkauskas-Vairas. Ukrainiečių rašytojų kūrinių vertimų ypač pagausėjo po II pasaulinio karo. Išleista 19 a.–20 a. pradžios ukrainiečių rašytojų (I. Franko, T. Ševčenkos, P. Myrno, M. Kociubynskio, V. Stefanyko, L. Ukrainkos) kūrinių vertimų. Išversta 20 a. ukrainiečių rašytojų Stefano Tudoro (1894–1941), Aleksando Kopylenkos (1900–58), Vladimiro Vladko (1900–74), Jaroslavo Halano (1902–49), J. Janovskio, Mikolo Trublajinio (1907–41), I. Pervomaiskio, Liubomiro Dmyterkos (1911–85), Igoro Muratovo (1912–73), Vadimo Sobko (1912–81), M. Stelmacho, O. Hončaro (1918–95), H. Tiutiunnyko, Oleksandro Syzonenkos (1923–2018), Serhijaus Žadano kūrybos (rinktinė tarsi žuvį į juodą krantą 2023), Ukrainos poetų kūrybos rinktinė Atmintis, ugnis, deguonis: Iš mūsų laiko Ukrainos poezijos (sudarė A. A. Jonynas). Išleista knygų apie T. Ševčenko ir jo ryšius su Lietuva. Lietuvos teatruose pastatyta I. Franko, I. Kočergos, Oleksandro Kornijčuko (1905–72) pjesių.
Kūrinių lietuviška tematika parašė P. Tyčyna, V. Sosiura, Ivanas Nechoda (1910–53), Liubovas Zabašta (1918–90). Ukrainiečių kalba išleista lietuvių poezijos ir prozos antologijų, lietuvių liaudies pasakų rinkinių, Alf. Bieliausko, P. Cvirkos, J. Dovydaičio, R. Granausko, S. Nėries, Just. Marcinkevičiaus, E. Mieželaičio, J. Mikelinsko, V. Mykolaičio-Putino, A. Venclovos, A. Vienuolio, Žemaitės ir kitų rašytojų kūrinių. Apie ukrainiečių ir lietuvių literatūrinius ryšius rašė Arnoldas Čiakovskis, K. Korsakas, E. Mieželaitis, N. Neporožnia, V. Šubravskis, T. Tilvytis, A. Venclova.
L: D. Čyževs′kij A history of Ukrainian literature: From the 11th to the end of the 19th century 1975.
-Ukrainos kultūra; -ukrainiečių literatūra
1551
Ukrainos konstitucinė santvarka
Ukrainos partijos ir profsąjungos