Ukranos teãtras
Teatras iki 19 amžiaus
Teatro elementų būta genčių, gyvenusių iki slavų, ir protoslavų žemdirbystės apeigose, rytų slavų apeigose, darbo dainose ir žaidimuose. Kasinėjant Juodosios jūros šiaurinės pakrantės miestus Olbiją, Pantikapėją, Chersonesą (gyvavo pirmo tūkstantmečio prieš Kristų viduryje–4 a.) buvo aptikta teatro pastatų liekanų. Kijevo Rusioje po krikščionybės įvedimo atsirado bažnytinio teatro elementų. 11 a. vaidino skomorochai (jų pasirodymas pavaizduotas Šv. Sofijos soboro Kijeve freskoje, 1037). 16 a. pabaigoje–18 a. veikė mokykliniai teatrai, statyta religinės ir istorinės (F. Prokopovičiaus Vladimiras 1705, anoniminė Dievo malonė… 1728) tematikos mokyklinės dramos, parašytos lotynų, lenkų, ukrainiečių literatūrine kalba, intermedijos – ukrainiečių šnekamąja kalba. Nuo 17 a. pradžios aikštėse liaudies teatro aktoriai statė ir ukrainiečių autorių misterijas, intermedijas, nuo 18 a. buvo populiari žodinė liaudies drama.
muzikantus ir skomorochus vaizduojančios freskos (1037) Šv. Sofijos sobore Kijeve piešinys (Rusų senienos, knyga 1, 1872, perpiešė Vasilijus Prochorovas)
16 a. pabaigoje–20 a. pradžioje plito lėlių liaudies teatras vertepas. 18 a. antroje pusėje paplito klasicistinis teatras rusų ir lenkų kalbomis. 18 a. pabaigoje Ukrainoje atsirado profesionalių teatro trupių (Lvove nuo 1776 vokiečių, nuo 1780 lenkų, Charkove nuo 1789 rusų). Privatūs namų teatrai veikė dvarininkų sodybose, lenkų magnatų rūmuose (Dešiniakrantėje Ukrainoje), plito baudžiauninkų teatrai.
Teatras 19 amžiuje
19 a. pirmoje pusėje atsirado profesionalių mišrių rusų ir ukrainiečių aktorių trupių. 1819 Poltavos laisvojo teatro trupė pastatė pirmuosius profesionalaus ukrainiečių teatro spektaklius (I. Kotliarevskio Natalka Poltavka ir Maskolius stebukladaris), juose vaidino ir rusų aktorius M. Ščepkinas (1788–1863). 19 a. pirmoje pusėje statyta ukrainiečių (I. Kotliarevskio, H. Kvitkos‑Osnovjanenko, T. Ševčenkos) ir rusų (D. Fonvizino, N. Gogolio, A. Gribojedovo) dramaturgų pjesės, vaidino aktoriai I. Dreisigas (1791–1888), L. Mlotkovskaja (1804–66), K. Solenikas (1811–51), T. Dombrovskis (m. iki 1861), D. Žurachovskis (m. 1867). 1864 Lvove įkurta profesionali ukrainiečių trupė rengė spektaklius Galicijoje ir Bukovinoje, vaidino ir režisavo T. Bačynska (1837–1906), V.‑K. Ploševskis (1853–92), K. Podvysockis (1856–1904), I. Rubčakas (1874–1952), J. Stadnykas (1876–1954), K. Rubčakova (1881–1919). 1882 Jelizavethrade (nuo 2016 Kropyvnyckis) M. Kropyvnyckis įkūrė profesionalią ukrainiečių teatro trupę. 19 a. antroje pusėje–20 a. pradžioje ukrainiečių trupės gastroliavo Ukrainoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Lietuvoje ir kitur. Didelę įtaką ukrainiečių teatro raidai turėjo rašytojų I. Kotliarevskio, M. Kropyvnyckio, M. Staryckio, I. Karpenkos‑Karo, aktorių ir režisierių A. Zatyrkevič‑Karpinskajos (1856–1921), N. Sadovskio (1856–1933), P. Saksahanskio (1859–1940), M. Zankoveckajos (1860–1934) kūryba ir veikla.
Teatras 20–21 amžiuje
1906 Kijeve M. Sadovskis įkūrė pirmąjį stacionarų ukrainiečių teatrą, jo repertuarą sudarė ukrainiečių (I. Karpenkos‑Karo, I. Franko), rusų ir užsienio rašytojų kūriniai. Vaidino aktoriai M. Zankoveckaja, L. Linickaja (1866–1924), A. Borisoglebskaja (1868–1939), I. Marjanenko (1878–1962). 1916 L. Kurbasas (1887–1937) Kijeve įkūrė eksperimentinį Jaunąjį teatrą (čia režisavo novatoriškų spektaklių), 1922 – dramos teatrą Berezil (nuo 1926 veikė Charkove, 1934 uždarytas). 1918 Jaunasis teatras buvo prijungtas prie Ukrainos T. Ševčenkos pirmojo teatro (nuo 1927 veikia Dniepropetrovske), 1919 nacionalizuotas N. Sadovskio teatras. 1920 Vinnycioje įkurtas Naujasis I. Franko dramos teatras (nuo 1926 veikia Kijeve), 1922 Kijeve – M. Zankoveckajos teatras (iki 1944 veikė įvairiuose miestuose, nuo 1944 Lvove), 1925 Odesoje – Ukrainiečių dramos teatras (dabar Ukrainos V. Vasylkos dramos ir muzikos teatras), 1926 Kijeve – Rusų dramos teatras (nuo 1941 L. Ukrainkos vardo). Pastatyta užsienio šalių klasikinės, rusų ir ukrainiečių (J. Janovskio, I. Kočergos, M. Kulišo, 1892–1937, I. Mykytenko, L. Pervomaiskio) dramaturgų pjesių, plėtota socialistinio realizmo kryptis. 3–6 dešimtmetyje garsėjo L. Kubaso mokiniai režisieriai H. Jura (1888–1966), V. Vasylko (1893–1972), J. Bortnykas (1897–1938), M. Krušelnyckis (1897–1963), B. Tiahno (1904–64), V. Skliarenko (1907–84), L. Dubovykas (1902–52), aktoriai A. Bučma (1891–1957), J. Hirniakas (1895–1989), N. Užvij, O. Serdiukas (1900–88), B. Balabanas (1906–59).
4 dešimtmečio pabaigoje–5 dešimtmetyje Vakarų Ukrainos miestuose Lvove, Stanislave (dabar Ivano‑Frankivskas), Ternopilyje, Lucke, Rovne (visur 1939), Černivcuose (1940), Užhorode (1945) buvo įkurti stacionarūs ukrainiečių dramos teatrai.
spektaklio Lesios Ukrainkos Kasandra scena (2021, režisierius Davidas Petrosianas, dailininkas Danijila Kolotas; Kasandra – Ksenija Baša, Onomajas – Pavlo Moskalis; Ivano Franko nacionalinis akademinis dramos teatras Kijeve)
20 a. antroje pusėje–21 a. pradžioje statyta I. Kočergos, O. Dovženkos, J. Halano (1902–49), V. Mynko, O. Kornijčuko (1905–72), M. Stelmacho, O. Kolomijecio (1919–94), N. Zarudno (1921–91), J. Ščerbako (g. 1934) pjesės, režisavo I. Kobrynskis (1904–79), V. Ohloblinas (1915–2005), M. Ravyckis (1921–98), S. Dančenko (1937–2001), M. Reznykovyčius (g. 1938), L. Taniukas (1938–2016), F. Strihunas (g. 1939), A. Žoldakas (g. 1962). 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje įsteigta nemažai teatro studijų. Teatro veikėjai rengiami Kijevo I. Karpenkos‑Karo teatro, kino ir televizijos universitete (įkurtas 1904 kaip N. Lysenkos muzikos ir teatro mokykla), Charkovo I. Kotliarevskio menų universitete, kitų miestų mokyklose. Tarptautiniai teatro festivaliai vyksta Kijeve, Lvove, Jaltoje, Odesoje, Chersone, kituose miestuose.
Ukrainos kultūra
Ukrainos konstitucinė santvarka
Ukrainos partijos ir profsąjungos