Ūlos akis

Ūlõs aks, Ūlõs šaltnis, versmė Varėnos rajono savivaldybės teritorijoje, Marcinkonių seniūnijoje, apie 1,5 km į šiaurės vakarus nuo Mančiagirės, Ūlos kairiajame krante (silpnai banguotoje terasoje), upės vingyje. Yra Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje, Ūlos draustinyje. Hidrogeologinis gamtos paveldo objektas ir gamtos paminklas (2000). Šaltinis spūdinis (vanduo nuolat kunkuliuoja), trykšta ovaliame sufozinės kilmės duburyje. Duburio ilgis apie 4,4 m, plotis – 3,4 m, gylis 1,2 metro. Dugnas smėlėtas. Krante (nuo upės pusės) įrengta medinė pakyla su turėklais. Šaltinio vanduo siauru upeliu nuteka į pietus (palei upę), vėliau į vakarus ir įteka į Ūlą; šaltinio ir upės vandens lygio aukščių skirtumas 4 metrai. Prie Ūlos akies per pievą veda takas. Teritoriją supa Mančiagirės miškas.

Ūlos akis

Vanduo gėlas (bendroji mineralizacija 192 mg/l), kalcio magnio hidrokarbonatinis, silpnai šarminis (pH – 7,72), minkštas (bendrasis kietumas 2,29 mg-ekv/l). Šaltas (temperatūra apie 8,7 °C), skaidrus, bekvapis (kartais juntamas silpnas sieros vandenilio dujų kvapas), turi silpną geležies prieskonį (dėl padidėjusio geležies kiekio – 0,45 mg/l). Žiemą neužšąla. Debitas 2 l/s.

Manoma, kad šaltinio vanduo turi gydomųjų savybių. Ūlos akis saugoma nuo 1980. Dažnai lankomas. Netoli (į šiaurę nuo šaltinio) yra Ūlos atodangų (Mančiagirės skardžiai). Šaltinį tyrė ir aprašė Alma Grigienė (2002), Giedrius Mikalauskas (2013), Petras Gedžiūnas, K. Kadūnas, Zdislav Zanevskij (2014).