umbùndų kalbà priklauso Benuės ir Kongo kalbų šeimos bantoidų šakos bantų kalbų grupei. Artima ndombių, nkumbių ir nijanekų kalboms. Vartojama ovimbundų genties Vakarų Angolos vidurinėje dalyje (turi oficialiosios regioninės kalbos statusą). Iš viso kalbančiųjų apie 6 mln. (21 a. pradžioje). Turi daug tarmių. Umbundų kalba turi ryškių agliutinacinėms kalboms būdingų bruožų. Umbundų kalba toninė – turi 3 tonus (aukštasis, vidurinysis, žemasis), skiriančius žodžių leksines ir gramatines reikšmes. Fonetikai būdinga pozicinė balsių nazalizacija, morfemų sandūroje galima balsių elizija. Kirtis fiksuotas, dažniausiai kirčiuojamas priešpaskutinis skiemuo. Būdinga savitos derinamosios daiktavardžio semantinės ir gramatinės klasės (žmonių, medžių, daugiskaitos, lokatyvo ir kitos; iš viso 18), kurių formalus rodiklis yra vienskiemenis arba dviskiemenis priešdėlis. Sakinio dažniausia struktūra – SVO (veiksnys–tarinys–papildinys). Turi daug skolinių iš portugalų kalbos. Raštas lotynų abėcėlės pagrindu vartojamas nuo 20 a. antros pusės. Biblija į umbundų kalbą išversta 1963. Parengta žodynų, gramatikų, transliuojamos radijo ir televizijos laidos.
85