undnė, vandenų mitinė būtybė. Veikia daugelio tautų (senovės slavų, senovės germanų) mituose. Slavų mitologijoje (rusų – rusalka, kupalka, ukrainiečių – mavka, navka) dažniausiai vaizduojama pikta, žmonėms priešiška. Tikėta, undinėmis tampa nenatūralia mirtimi mirusios mergaitės, merginos, nekrikštyti vaikai. Pasakojama, undinės yra gražios, ilgais žaliais palaidais plaukais (rečiau – susivėlusios negražios moterys), mėnesienos naktimis iš vandens išeina į laukus šokti, suptis medžių šakose, patekusį į jų ratą žmogų mirtinai užkutena arba nusivilioja į vandens gelmes; manyta, undinės ypač pavojingos savaitę iki Sekminių (šiuo laikotarpiu drausta maudytis). Tikėjimo undinėmis elementų išlikę slavų folklore, kalendorinėse apeigose. Vakarų Europos tautų mituose undinės yra žemesniojo lygmens mitinės būtybės – vandens dvasios, atrodančios kaip gražios merginos, kartais – su žuvų uodegomis. Pasakojama, gali gyventi ir sausumoje (pamilti žmogų, gimdyti vaikus). Undinės įvaizdis populiarus įvairių tautų liaudies ir literatūrinėse pasakose (ypač vokiečių). Dažnas ir literatūros, dailės, muzikos kūrinių personažas.
rusalka; kupalka; mavka; navka