unifikãcija (lot. unifico – vienodinu), vienos srities visuomeninius santykius reguliuojančių teisės normų suvienodinimas kuriant naujas teisės normas. Reikalinga siekiant sumažinti galiojančių teisės normų įvairovę. Vyksta nacionalinės, tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės unifikacija.
Dažniausiai vykdoma derinant tam tikrų teisės sistemų normas, t. y. tarptautinėse sutartyse nurodoma valstybių pareiga suvienodinti nacionalinės teisės nuostatas su konkrečiais tarptautiniais įsipareigojimais. Pvz., Lietuva, 1995 ratifikavusi 1950 Europos žmogaus teisių konvenciją, turėjo garantuoti, kad įstatymai, prieštaraujantys Konvencijoje įtvirtintoms teisėms ir laisvėms, bus pakeisti; tapusi Europos Sąjungos nare Lietuva turi derinti nacionalinės teisės aktus su Europos Sąjungos teisės aktais.
Unifikaciją dažniausiai vykdo specialūs institutai ar tarptautinės organizacijos, pvz., Tarptautinės privatinės teisės unifikavimo institutas rengdamas pavyzdinius teisės aktus (dažniausiai konvencijas) atlieka tarptautinės privatinės teisės unifikaciją.
Unifikacija prasidėjo Prancūzijoje po Prancūzijos revoliucijos.
777