unikalùmas (lot. unicus – vienintelis), asmens savitumas, individualumas, išskirtinumas, nepakartojamumas, kurį sudaro savitas asmenybės bruožų derinys. Žmogus gali sąmoningai siekti unikalumo kaip savo egzistencijos tikslo. Unikalumo problema yra viena svarbiausių psichologijoje, nuo jos sprendimo priklauso ne tik asmenybės pažinimo metodai (nomotetiniai metodai, idiografiniai metodai), bet ir pačios psichologijos samprata.
Scientistinės orientacijos psichologai, ypač biheivioristai (biheiviorizmas), pabrėžia universalių principų svarbą ir teigia, kad psichologija, kaip ir kiekvienas mokslas, turi tirti bendruosius žmonių elgesio dėsnius, o individualūs ypatumai yra meno objektas. Kitų krypčių (daugiausia egzistencinės ir humanistinės) psichologai teigia, kad psichologijos svarbiausias uždavinys yra individualios ir nepakartojamos žmogaus asmenybės pažinimas. Pasak jų, psichologija turi domėtis asmenybės unikalumu, kuris yra ne tik asmenybės raidos padarinys, bet ir vienas svarbiausių jos raidos tikslų. Unikalumo siekimas yra toks pat svarbus postūmis asmenybės raidai, kaip ir prasmės, saviraiškos, tapatumo siekimas.