universalinė parduotuvė
universãlinė parduotùvė, didelė universalaus asortimento parduotuvė, kurioje prekiaujama daugelio įvairių kategorijų, daugiausia ne maisto, prekėmis.
Prekyba
Universalinė parduotuvė turi ne mažiau kaip 50 darbuotojų, pagrindinės prekės – drabužiai, avalynė, galanterija, buitinė ir kompiuterinė technika, indai, žaislai, baldai, patalynė, audiniai, laisvalaikio ir sporto, parfumerijos, kosmetikos prekės, statybinės medžiagos, taip pat gali būti prekiaujama maisto, elektronikos, fotografijos, kūdikių, naminių gyvūnų prekėmis, knygomis, raštinės reikmenimis, juvelyriniais dirbiniais ir kita; pirkėjų patogumui kartu veikia restoranai, kavinės, kitos paslaugų įmonės. Universalinės parduotuvės suskirstytos į tam tikrų kategorijų prekių skyrius, kiekvienas jų yra specializuota parduotuvė, turinti didelę tos kategorijos prekių įvairovę.
Universalinės parduotuvės dažniausiai taiko savitarną, atvirą prekių išdėstymą, prekių pardavimą pagal pavyzdžius ir teikia pirkėjams papildomas paslaugas (pavyzdžiui, konsultuoja prekių vartojimo klausimais, pristato jas į namus). Universalinė parduotuvė gali būti atskiras pastatas arba prekybos centro dalis, veikia miestų centruose ar dideliuose gyvenamuosiuose rajonuose. Universalus prekių asortimentas, didelis prekybos plotas ir pažangios prekiavimo formos leidžia pirkėjams vienoje vietoje įsigyti visų reikalingų prekių, supaprastinti ir pagreitinti pirkimą, sumažina prekybos organizavimo, pastatų eksploatacijos išlaidas, palyginti su mažesnėmis parduotuvėmis.
Istorija
Pirmosios universalinės parduotuvės pradėjo kurtis 19 a. 3–4 dešimtmečiais Didžiojoje Britanijoje ir Australijoje, 19 a. antroje pusėje universalinės parduotuvės taip pat išpopuliarėjo Prancūzijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitur.
Lietuvoje
Lietuvoje pirmoji universalinė parduotuvė įkurta 1946 Vilniuje. 1987 veikė 83 universalinės parduotuvės, daugiausia jų turėjo vartotojų kooperacijos organizacijos (po vieną-dvi universalines parduotuves kiekviename administraciniame rajone), didžiausia buvo Vilniaus centrinė universalinė parduotuvė, atidaryta 1974. Atkūrus nepriklausomybę universalinių parduotuvių ekonominė reikšmė sumažėjo, jas ėmė nukonkuruoti prekybos centrai ir mažesnės specializuotos parduotuvės.