universitètas (lot. universitas, kilm. universitatis – visuma), studijų ir mokslo įstaiga.
Universitetų veikla ir struktūra
Universitete vykdomos universitetinės studijos, sudarančios sąlygas asmeniui įgyti teoriniu pasirengimu ir moksliniais tyrimais grindžiamą aukštąjį išsilavinimą bei aukštojo mokslo kvalifikaciją (bakalauro, magistro, kai kuriose šalyse licenciato, apgynus disertaciją – mokslų daktaro laipsnį), atliekami moksliniai tyrimai, eksperimentai (socialiniai, kultūriniai) ir (arba) rengiami aukšto lygio profesionalūs menininkai, suteikiami docento, profesoriaus moksliniai vardai.
Gali būti 3 pakopų studijos: bakalauro (profesijos teoriniams pagrindams įgyti ir savarankiškam darbui būtiniems aukščiausio lygio profesiniams gebėjimams suformuoti; jas baigusiems suteikiama bakalauro laipsnis arba bakalauro laipsnis ir profesinė kvalifikacija), magistrantūros (pasirengti savarankiškam mokslo darbui ar meninei kūrybai arba geriau pasirengti darbui, kuriam reikalingi specialūs praktiniai gebėjimai; jas baigus suteikiamas magistro laipsnis, asmenims, baigusiems teologijos studijų programas, gali būti suteikiamas teologijos licenciato laipsnis), doktorantūros (arba aspirantūros, rezidentūros). Laipsnį suteikiančios universitetinės vientisosios studijos apima pirmąją ir antrąją studijų pakopas. Universitete dar gali būti organizuojamos studijos asmens profesinei kvalifikacijai kelti ar keisti, profesiniam ir bendrajam išsilavinimui gilinti; šiuo atveju dažniausiai studijuojami atskiri dalykai ar jų ciklai, jų formas nustato pats universitetas (tęstinis švietimas, suaugusiųjų švietimas). Studijų pagrindinės formos yra nuolatinės (dieninės), vakarinės ir neakivaizdinės (neakivaizdinis mokymas, ištęstinės studijos). Studijų metai dalijami į semestrus ir atostogų laikotarpius.
Universitetai būna valstybiniai, privatūs, išlaikomi religinių organizacijų.
Turi autonomiją, apimančią akademinę, administracinę, ūkio ir finansų tvarkymo veiklą, grindžiamą savivaldos principu, akademine laisve.
Universitetai privalo turėti kolegialias valdymo institucijas – universiteto tarybą ir senatą, vienasmenę valdymo instituciją – rektorių.
Universitetai susideda iš fakultetų, institutų, koledžų, koležų, mokyklų, mokslinio tyrimo institutų (institutas), laboratorijų ir kitų padalinių. Prie universitetų steigiama bibliotekos, muziejai, botanikos sodai, observatorijos, leidyklos.
Universitetai leidžia studijų, mokslo ir kitą literatūrą.
Universiteto statusas gali būti pripažintas ir kitai universiteto funkcijas vykdančiai aukštajai mokyklai (pavyzdžiui, akademijai, seminarijai).
Universitetų raidos istorija
Pirmieji universitetai išaugo iš katedrų mokyklų, vienuolynų mokyklų.
Universiteto, kaip aukštosios mokyklos tipas, susiformavo viduriniais amžiais. 11 amžiaus pradžioje kai kuriuose Europos miestuose pradėjusios veikti aukštesniosios mokyklos (pavyzdžiui, Parmos universitetas, įkurtas 1064), kuriose mokslas vadintas bendrosiomis studijomis (lotynų kalba studium generalia), jau buvo artimos šių laikų universitetams. Jos privalėjo turėti Teologijos, Teisės ar Medicinos fakultetus, jose kartu su vietiniais mokėsi ir dėstė svetimšaliai (dėstomoji kalba visur buvo lotynų), mokyta visų to meto mokslų (lotynų kalba universitas litterarum). Dėstytojai ir mokiniai vienijosi į universitetais vadinamas bendrijas, jiems vadovavo jų pačių išrinktas rektorius.
Bolonijos universitetas
12 amžiaus pradžioje garsiausios bendrosios studijos buvo Salerno medicinos mokykla (Schola Medica Salernitana, įkurta 9 amžiuje, veikė iki 1821), Bolonijos civilinės ir kanonų teisės kolegija (įkurta 1088; Bolonijos universitetas), prie Paryžiaus katedros veikianti teologijos mokykla – Paryžiaus dėstytojų ir mokinių bendrija (Universitetas magistrorum et scholarium Parisiensis, įkurta 1170; nuo 1215 – Paryžiaus universitetas). Šių studijų magistrams buvo visuotinai pripažinta teisė dėstyti bet kurioje kitoje tokio tipo mokykloje. Popiežius Grigalius IX, norėdamas, kad gavusieji laipsnius Tulūzos universitete (įkurtas 1229) turėtų tokias pat teises kaip ir gavusieji Bolonijoje ar Paryžiuje, 1233 išleido bulę, pagal kurią įgijusieji teisę dėstyti (lotynų kalba ius ubique docenti) universitete, kurį baigė, turi šią teisę ir bet kuriame kitame. 13 amžiaus pabaigoje nė vienas magistras negalėjo dėstyti be popiežiaus ar imperatoriaus bulės. 14 amžiuje bendrosiomis studijomis pagal tradiciją (lotynų kalba studia generalia ex consuetudine) pradėtos vadinti mokyklos (pavyzdžiui, Oksfordo universitetas, įkurtas 1167, Paduvos universitetas, įkurtas 1222), kurias baigusieji neturėjo popiežiaus ar imperatoriaus suteiktos teisės dėstyti, bet šios mokyklos aukštu mokslo lygiu įgijo visuotinį pripažinimą. Pirėnų pusiasalio (Ispanijos ir Portugalijos) bendrąsias studijas (Palencijos universitetas, įkurtas 1208–1212, veikė iki 1263, Coimbros universitetas, įkurtas 1290) steigė karaliai neatsiklausdami popiežiaus ar imperatoriaus. Tokie universitetai vadinti bendrosiomis studijomis karaliaus valdžioje (lotynų kalba studium generalia respectu regni), vėliau jie įsteigti Prahoje (Prahos universitetas, įkurtas 1348), Krokuvoje (Jogailos universitetas, įkurtas 1364).
Mažiau su Bažnyčia susijusius universitetus galėjo steigti ir miestai (pavyzdžiui, Kölno universitetas, įkurtas 1388, Erfurto universitetas, įkurtas 1392). 1155 ar 1158 Bolonijos universitete priimta pirmoji akademinė chartija Authentica Habita, kuria garantuotos tam tikros teisės užsienio studentams. 12–13 amžiuje prie universitetų pradėta steigti kolegijas ir koledžus (iš pradžių buvo skirti vargšams ir atvykusiems studentams apgyvendinti, ilgainiui tapo mokymo įstaigomis). 13 amžiaus pradžioje–15 amžiuje universitetai įsteigti visuose Europos didžiuosiuose miestuose. 14–15 amžiuje įsigalėjo Paryžiaus universiteto pavyzdžiu pagrįsta universitetų struktūra. Ilgą laiką universitetai buvo vienintelis aukštosios mokyklos tipas, turėjo savo veiklos nuostatus, administraciją; juos tvirtino valstybės ar Bažnyčios valdžia.
Iki 18 amžiaus dauguma universitetų turėjo 4 fakultetus: parengiamąjį Menų (arba Filosofijos) ir aukštesniuosius Teisės, Medicinos, Teologijos. Menų fakultete buvo dėstomi septyni laisvieji menai (jų turinys kito). Mokslas buvo grindžiamas krikščioniškąja scholastine filosofija. Universitetai savo organizacija, tradicijomis, studijomis ir pratybomis paveikė Europos intelektinę raidą ir lėmė pažangą. Labiausiai paplitusios ir įtakingiausios viduriniais amžiais buvo teisės studijos. Renesanso epochoje kiekvienam svarbiam dėstomajam dalykui buvo paskirta po 2 katedras, jos vertė dėstytojus varžytis, taip kėlė mokslo lygį bei dėstytojų autoritetą. 1413 įsteigto pirmojo Škotijoje Šv. Andriejaus universiteto paskirtis buvo kovoti su erezija ir Bažnyčios skilimu. Vokietijoje 1502 įkurtas 4 fakultetų Wittenbergo universitetas pirmasis atsisakė scholastinio dėstymo metodo. 15 amžiaus pabaigoje universitetų įsteigta Skandinavijos šalyse (iki tol skandinavai daugiausia mokėsi Paryžiaus ir Kölno universitetuose jiems įsteigtose kolegijose).
16 amžiuje reformacijos laikotarpiu Vokietijoje kunigaikščiai vykdė universitetų sekuliarizaciją, universitetai prarado viduriniams amžiams būdingą visuotinumą ir autonomiją. 1527 Heseno landgrafas Pilypas Didysis (1504–1567) konfiskavo religinių ordinų turtus ir įsteigė Marburgo universitetą – pirmąjį universitetą protestantų dvasininkams rengti (17 amžiuje skirdavo lietuviams stipendijas). Jame pradėjo formuotis pirmieji šviečiamojo absoliutizmo reiškiniai: ekonomo, valdovo patikėtinio tarnyba, atsisakyta dėstyti kanonų teisę. 1542 Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis įsteigė vieną garsiausių tuo metu Karaliaučiaus universitetą (jame studijavo įvairių luomų ir tautybių studentai, pavyzdžiui, vokiečiai, pamarėnai, lenkai, lietuviai). Oksfordo universitetas ir Kembridžo universitetas (įkurtas 1209) 16 amžiuje tapo reformacinio judėjimo centrais. Bažnytinių ordinų, daugiausia jėzuitų, remiamas kontrreformacinis judėjimas plėtė universitetų veiklą, universitetuose stiprino katalikiškąjį ugdymą. Leuveno universitetas (įkurtas 1425, nuo 1834 Leuveno katalikiškasis universitetas) parengė pirmuosius draustinų knygų sąrašus (lotynų kalba Index librorum prohibitorum). Kontrreformacijos metais jėzuitų ordino įtakoje buvo beveik visi didesni Europos universitetai, juose buvo dėstoma pagal jėzuitų ordino programą Ratio studiorum. Vienintelis Zalcburgo universitetas (įkurtas 1620, veikė iki 1810) priklausė benediktinų ordinui. Olandijoje pagal Leuveno universiteto pavyzdį 1575 įsteigtą Leideno universitetą tvarkė iš luomų atstovų ir burmistro sudaryta Kuratorių taryba. 16 amžiuje pagal Ispanijos universitetų pavyzdžius įsteigti pirmieji universitetai Lotynų Amerikos šalyse (dabar Dominikos Respublikoje 1538 įkurtas Santo Domingo universitetas, Peru 1551 – Šv. Morkaus universitetas, Meksikoje 1551 – Meksikos universitetas, Kolumbijoje 1580 – Šv. Tomo, Argentinoje 1610 – Córdobos valstybinis universitetas).
1694 liuteronų įkurtame Hallės universitete vokiečių teisininkas ir filosofas Chr. Thomasius (1655–1728) pirmasis pradėjo skaityti paskaitas ne lotynų, bet gimtąja vokiečių kalba. 18 amžiuje didėjant empirinių gamtos mokslų reikšmei ir ypač veikiant Šviečiamojo amžiaus idėjoms, prasidėjo universitetų sekuliarizacija, atmesta scholastinė metodika: vietoj lotynų įvestos dėstomosios nacionalinės kalbos, iškilo klasikinė filologija, istorija, pozityvioji teisė, pagausėjo gamtos mokslų, pradėta leisti mokslinė literatūra (eksperimentinių tyrimų, mokslo, kultūros istorijos veikalai, dokumentai, archyvų medžiaga). 1809 įsteigtame Berlyno universitete (Berlyno Humboldtų universitetas) buvo įgyvendinti mokslinių tyrimų (universitetui priklausė daug mokslinio tyrimo institutų) ir universiteto autonomijos principai; tai paskatino Vokietijos humanistinį atgimimą. 18 amžiaus viduryje Didžiosios Britanijos universitetuose įsigalėjo platonistai, jų idėjos sukėlė susidomėjimą tiksliaisiais mokslais, daugiausia matematika.
Jungtinių Amerikos Valstijų universitetų sistema buvo formuojama pagal Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir Prancūzijos universitetų sistemas, ji neturėjo savo atitikmens Europoje. Tarpinė vidurinio ir aukštojo mokslo institucija buvo koledžai (dauguma jų laikytini universitetais). Seniausias Jungtinių Amerikos Valstijų universitetas yra Harvardo universitetas (įkurtas 1636). 19 amžiuje Jungtinėse Amerikos Valstijose įkurti pirmieji valstybiniai universitetai (pavyzdžiui, prezidento T. Jeffersono 1819 įsteigtas Virdžinijos universitetas). 19 amžiaus viduryje atsirado privačių asmenų lėšomis steigiamų ir išlaikomų universitetai (pavyzdžiui, Cornellio universitetas, įkurtas 1865, Čikagos universitetas, įkurtas 1862).
18 amžiuje pradėti steigti specializuoti universitetai (pavyzdžiui, Budapešto technologijų universitetas, įkurtas 1782, Paryžiaus politechnikos mokykla, įkurta 1794). Nuo 20 amžiaus universitetai yra vyraujantis aukštosios mokyklos tipas.
Žymesni kai kurių šalių universitetai pateikti lentelėje.
Apie įvairių šalių universitetų sistemas – straipsniuose apie tų šalių švietimą.
Žymesni universitetai
1
Universitetai Lietuvoje
Lietuvoje pirmasis universitetas buvo Vilniaus Jėzaus draugijos akademija ir universitetas (lotynų kalba Alma academia et universitas Vilnensis societatis, įkurtas 1579; Vilniaus universitetas).
Lietuvos universitetas (1925, atvirukas, išleido Onos Vitkauskytės knygynas Kaune; Kauno apskrities viešoji biblioteka)
1919 Lenkijai okupavus Vilnių, 1920 Kaune mokslo ir kultūros veikėjų įsteigta nepriklausomos Lietuvos aukštoji mokykla – Aukštieji kursai, 1922 pertvarkyti į Lietuvos universitetą (1930–1946 ir nuo 1990 Vytauto Didžiojo universitetas, 1946–1950 Kauno universitetas). 1950 Kauno universitetas pertvarkytas į Kauno medicinos institutą (Kauno medicinos universitetas, 2010 sujungtas su Lietuvos veterinarijos akademija į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą) ir Kauno politechnikos institutas (nuo 1990 Kauno technologijos universitetas).
1990 įkurta Lietuvos policijos akademija nuo 2000 turi universiteto statusą (Mykolo Romerio universitetas). 1991 Klaipėdoje veikusių aukštųjų mokyklų fakultetų pagrindu įkurtas Klaipėdos universitetas. 1999 įsteigtas pirmasis privatus ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas. Kai kurios aukštosios mokyklos pervadintos universitetais: Vilniaus inžinerinis statybos institutas – 1990 Vilniaus technikos universitetu (Vilniaus Gedimino technikos universitetas), Vilniaus pedagoginis institutas – 1992 Vilniaus pedagoginiu universitetu (nuo 2011 Lietuvos edukologijos universitetas, nuo 2018 07 Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija), Šiaulių pedagoginis institutas – 1997 Šiaulių universitetu, Lietuvos žemės ūkio akademija – 1996 Lietuvos žemės ūkio universitetu (nuo 2011 Aleksandro Stulginskio universitetas, nuo 2019 Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija), Lietuvos kūno kultūros akademija – 2012 Lietuvos sporto universitetu, privati Vilniaus verslo teisės akademija – 2012 Kazimiero Simonavičiaus universitetu.