uolà, įvairaus aukščio ir dydžio kietųjų uolienų luitas, blokas arba masyvas, dažniausiai su stačiais šlaitais ir smailia viršūne. Būna pavienių uolų (pvz., Velnio bokštas, Jungtinės Amerikos Valstijos) arba jų grupių (Prachovo uolos, Čekija). Skiriamos antžeminės, povandeninės ir iš vandens kyšančios uolos. Susidaro jūrų, upių, ežerų pakrantėse, kalnuotose arba sausringose vietovėse, kuriose kietų uolienų atodangas veikia erozija, abrazija, defliacija, egzaracija arba karsto procesai. Būna neįprastų formų (stulpų, bokštų, arkų, tiltų) uolų. Kartais uolos vadinamos atlikuoniais, atsparuoliais, stalkalniais, rifais. Lietuvoje plačiai žinoma Velniapilio uola (Biržų rajono savivaldybės teritorija) – geologinis gamtos paminklas.
Šamankos uola (Olchono sala Baikalo ežere, Rusija)