uolienų radioaktyvumas

uolenų radioaktyvùmas, uolienos mineralų sudėtyje esančių gamtinių radioaktyviųjų izotopų (U, Th, Te, V, Sm, Nd, Zr, Os, Pt, In, Gd, Rb, Re, Lu, K) savaiminis skilimas ir naujų stabilių arba nestabilių izotopų susidarymas. Radioaktyvumo laipsnis priklauso nuo izotopo rūšies ir jo kiekio minerale bei uolienoje (radioaktyviausi U, Th ir K). Skylant nestabiliajam izotopui išspinduliuojamos alfa, beta ir gama (pavojingiausios) dalelės. Pagrindinė radioaktyviųjų medžiagų savybė – pusėjimo trukmė (laikas, per kurį vidutiniškai suskyla pusė pradžioje buvusių radioaktyvių izotopų), radioaktyvumo matavimo vienetas – bekerelis (T_1/2). Radioaktyviausios rūgščios magminės (granitai), rūgščios sudėties metamorfinės (gneisai, granitogneisai, granulitai), šarminės magminės (sienitai) ir iš radioaktyvių medžiagų turinčių uolienų (pvz., granitų) susidariusios nuosėdinės uolienos ir labai smulkiagrūdės (moliai, boksitai, bentonitai) nuosėdinės uolienos; jose būna cirkono, monacito ir kitų mineralų, kurių sudėtyje yra urano (daugiau kaip 10 g/t), torio (daugiau kaip 20 g/t), retųjų žemių elementų. Magminės ir metamorfinės uolienos yra radioaktyvesnės už nuosėdines. Mažiausiai radioaktyvios – magminės ultrabazinės uolienos, marmuras, gipsas, anhidritas, akmens druska, klintys. Urano junginius redukuoja ir absorbuoja karbonatai, fosforitai, kietieji bitumai, rusvosios anglys, ceolitai. Į uolienų radioaktyvumą atsižvelgiama tiriant gręžinių pjūvius, ieškant radioaktyviųjų rūdų telkinių. Uolienų radioaktyvumas daro įtaką Žemės šilumos pusiausvyrai, šilumos konvekcijai Žemės plutoje ir mantijoje, geoterminės energijos šaltiniams. Pagal uolienoje esančių radioaktyviųjų elementų, jų skilimo produktų kiekį ir matavimams pasirinkto radioaktyviojo izotopo skilimo greitį nustatomas uolienos absoliutusis amžius metais.

2276