uolenų sluoksniuotùmas, svarbiausias nuosėdinių uolienų makrotekstūros požymis. Susiformuoja nevienodai kaupiantis nuosėdoms (kintant mineralinei sudėčiai, grūdelių dydžiui, spalvai) dėl sedimentacijos procesų netolygumo, priklausančio nuo Žemės plutos tektoninės raidos, besikeičiančių, kartais periodiškai, egzogeninių procesų (tekančio vandens, vėjo) poveikio, sedimentacijos sąlygų metinių arba sezoninių svyravimų.
Pagal morfologinius požymius (sluoksnių ir jų sluoksnelių serijos formą) skiriamas horizontalusis (susidaro ramaus vandens aplinkoje), banguotasis (susidaro sekliose vandens baseinų dalyse kaupiantis bangavimo, silpnų vandens tėkmių veikiamoms nuosėdoms), įstrižasis (susiformuoja klostantis nuosėdoms, veikiamoms kaičios krypties vandens ir vėjo srautams) uolienų sluoksniuotumas. Pagal sluoksnių storį – masyvusis (sluoksnio storis daugiau kaip 50 cm), stambusis (10–50 cm), vidutinis (2–10 cm), smulkusis (0,2–2 cm) uolienų sluoksniuotumas, mikrosluoksniuotumas (mažiau kaip 0,2 cm), pagal susidarymo sąlygas – eolinis, upinis, deltinis, priekrantinis jūrinis, pagal sudėtingumą – paprastasis, sudėtingasis, pagal tolygumą – tolygusis, kintantis uolienų sluoksniuotumas, kai sluoksniai kartojasi tam tikra tvarka (pvz., molis, aleuritas, smėlis), vadinamas ritmiškuoju.
Nuosėdoms kintant per diagenezės ir vėlesnes sluoksniavimosi stadijas susidaro diagenetinis (atsiranda nuosėdoms virstant uoliena, susidarant naujiems mineralams, diferencijuojantis medžiagai) ir tariamasis uolienų sluoksniuotumas, arba pseudosluoksniuotumas (atsiranda susidariusią uolieną veikiant vėlesniems, antriniams, procesams – dūlėjimui, tirpalų infiltracijai, tektoninei įtampai).
Iš uolienų sluoksniuotumo sprendžiama apie paleogeografines ir dinamines nuosėdinių uolienų susidarymo sąlygas. Dažnai pirminis nuosėdinių uolienų sluoksniuotumas išlieka ir po jų metamorfizmo.