uolienų struktūra

uolienų struktūros: a – grūdėtoji, b – porfyriškoji, c – stikliškoji, d – pegmatitinė, e – konglomeratinė, f – brekčinė, g – oolitinė, h – akinė

uolenų struktūrà, uolienų sandaros požymių visuma, kurią lemia uolieną sudarančių mineralų kristalų arba jų agregatų forma, absoliutusis ir santykinis dydis, paviršiaus ypatumai, tarpusavio išsidėstymas ir ryšiai, kristalizacijos laipsnis. Žinoma apie 350 magminių ir metamorfinių bei apie 300 nuosėdinių uolienų struktūrų. Plika akimi matoma uolienų struktūra vadinama makrostruktūra, tik per mikroskopą arba padidinamąjį stiklą – mikrostruktūra (mikrokristalinė), labai smulki, tik per elektroninį mikroskopą – kriptokristalinė struktūra, afanitinė.

Magminių uolienų struktūra

Magminių uolienų struktūra priklauso nuo magmos cheminės sudėties, kristalizacijos sąlygų, aušimo greičio, lakiųjų komponentų kiekio ir sudėties. Pagal kristalizacijos laipsnį skiriama kristalinė, arba grūdėtoji (visi uolienos mineralai išsikristalizavę), pusiau kristalinė, arba pusiau stikliška (dalis išsikristalizavusių kristalų yra amorfinėje masėje, pvz., porfyrinė struktūra), nekristalinė (mineralai neišsikristalizavę, amorfinė, stikliškoji struktūra), pagal kristalinių grūdelių dydį – smulkiagrūdė (mažiau kaip 1 mm), vidutinio grūdėtumo (1–5 mm), stambiagrūdė (daugiau kaip 5 mm), porfyriškoji struktūra, pagal grūdelių formą – idiomorfinė (taisyklingų grūdelių), hipidiomorfinė (iš dalies taisyklingų), alotriomorfinė (netaisyklingų), pagal grūdelių suaugimo būdą – simplektitinė, arba suaugimo (suaugę kelių mineralų kristalai), poikilitinė, arba įaugimo (pegmatitinė struktūra), apaugimo (vieni mineralai apauga kitus, vainikinė), pagal mikrolitų (kristalų užuomazgų) pasiskirstymą – trachitinė struktūra (mikrolitai išsidėstę kryptingai), andezitinė (mikrolitai išsidėstę padrikai) uolienų struktūra.

Metamorfinių uolienų struktūra

Metamorfinių uolienų struktūra priklauso nuo pirminių uolienų sudėties ir metamorfizmo tipo. Metamorfinių uolienų kristalai vadinami blastais, kristalinė struktūra – blastine arba granoblastine; susidaro persikristalizuojant kietojo būvio uolienoms. Pirminė uolienų struktūra vadinama reliktine struktūra (apibūdinant pridedama blasto‑, pvz., blastoporfyrinė), kai susidaro nauja, savita struktūra – antrine. Pagal blastų formą skiriama poligoninė (izometriniai daugiakampiai blastai), nematoblastinė (ištęsti, viena kryptimi išsidėstę blastai), lepidoblastinė (lakšto formos blastai), pagal blastų dydį ir suaugimo pobūdį – kaip magminių; jei blastai skirtingo dydžio – įvairiablastinė, jei dalis blastų didesnė už kitus, – porfyroblastinė uolienų struktūra. Dinaminiam metamorfizmui būdinga kataklastinė, arba granoklastinė, uolienų struktūra (susidariusi iš suskaldytų ir susmulkintų uolienų nuolaužų), jei atskiros nuolaužos didesnės už pagrindinę masę, uolienų struktūra yra porfyroklastinė, plastiškai deformuotų uolienų (per milonitizaciją) – milonitinė, jei likusios didesnės nuolaužos suapvalintos ir ištemptos – akinė, arba lęšinė, uolienų struktūra. Galimi įvairių struktūrų deriniai (pvz., lepidonematoblastinė).

Nuosėdinių uolienų struktūra

Nuosėdinių uolienų struktūra priklauso nuo susidarymo sąlygų. Nuosėdinių nuotrupinių uolienų struktūra nuotrupinė. Pagal nuotrupų dydį skiriama psefitinė (daugiau kaip 2 mm), psamitinė (0,05–2 mm), aleuritinė (0,01–0,05 mm), pelitinė (mažiau kaip 0,01 mm), pagal nuotrupų formą (susicementavusiose nuosėdinėse uolienose) – brekčinė (iš kampuotų nuolaužų), konglomeratinė (iš suapvalintų nuolaužų). Nuosėdinių chemogeninių uolienų struktūra – grūdėtoji, afanitinė. Pagal kristalų dydį skiriama stambiagrūdė (daugiau kaip 0,25 mm), vidutinio grūdėtumo (0,05–0,25 mm), smulkiagrūdė (0,05–0,005 mm), pagal grūdelių formą – oolitinė struktūra, idiomorfinė, kolomorfinė (iš koloidinių dalelių). Biocheminėms nuosėdinėms uolienoms būdinga detritinė (iš organizmų kiautelių nuotrupų), biogeninėms – organogeninė, arba biomorfinė (iš suakmenėjusių organizmų liekanų), struktūra. Kartais uolienos apibūdinamos keliomis struktūromis, pvz., granito struktūra būna įvairiagrūdė kristalinė, bazalto – stikliška, porfyritinė, gneiso – kristalinė, lepidoblastinė, molio – kriptokristalinė, pelitinė ir kita.

Terminą 19 amžiaus pradžioje pirmieji pavartojo L. von Buchas (Vokietija), Ch. Lyellis (Didžioji Britanija), J.‑F. d’Aubuissonas de Voisins’as (Prancūzija). Daugelyje pasaulio šalių (Jungtinės Amerikos Valstijos, Didžioji Britanija, Skandinavijos šalys) uolienų struktūra vadinama uolienų tekstūra.

2276